Tikrai – ką daryti, jei nedžiugina eglutė, dovanų karštligė ir visas tas džiaugsmingas chaosas? Širdyje – liūdesys, galvoje – įtampa, o aplinkinių krykštavimai dėl Naujųjų metų vakarėlio kelia žiovulį. Pataria psichoterapeutė Juliet Allen.
Yra žmonių, kurie prieš didžiąsias šventes sapnuoja košmarus: dar nesupirkau visų dovanų, o jei jos nepatiks, ką pagaminti šventinei vakarienei, kai ateis vyro tėvai, o jie juk priekabūs, neįlendu į šventinę suknelę, kur skubiai gauti naują? Toms, kas ir kasdienybėje nepasižymi ramumu, žiemos šventės tampa rimtu išbandymu. Kuo stipresnis išorės dirgiklis, tuo stipriau pasireiškia vidinis nerimas. O juk šventės – tai šurmulys, triukšmas, žmonių gausa ir didžiuliai lūkesčiai
Ką dažniausiai sako moterys, nekenčiančios švenčių?
„Jaučiu aplinkos spaudimą“
„Mes jaučiame galingą aplinkinių spaudimą“, – tvirtina Juliet Allen. – „Šventės reikalauja laiko ir pinigų sąnaudų, jos netgi priverčia suabejoti savimi (ar spėsiu, ar man pavyks, ar mano dovanos patiks?) ir patikrina savivertę (kaip mane įvertins kiti?). Jei mūsų savivertė ne kažin kokia, tai reikalavimas, kad viskas būtų atlikta tobulai (kaip kalėdinėse reklamose), galiausiai sutrikdo mūsų miegą. Ir mes patikime, kad žiemos šventės – tai labai rimtas reikalas. Tad švęsti ar nešvęsti? Švęsti. Priešingu atveju išgarsėsite, kaip atsiskyrėlė, vos ne eretikė.“
„Mane drasko konfliktai“
Žiemos šventės eskaluoja vidinius konfliktus, kurie skatina kaltės jausmą. Viena vertus, šventės skatina bendruomeniškumą ir šeimos ryšius – jose dalyvaudamas tu priklausai tam tikram šeimos, giminių ratui, kita vertus, šiuolaikinis žmogus turi didžiulį autonomijos poreikį – ir štai gimsta vidiniai konfliktai. Švenčių atmosfera mums siūlo atsipalaiduoti ir mokėti laukti (svečių, vakarienės, dovanų, ritualų...) Tačiau juk visus metus mes skubame ir tiesiog esame praradę sugebėjimą save pristabdyti. Taigi – vėl konfliktas.
„Aš nustoju būti savimi“
Šeimos susitikimai – tai diplomatijos viršūnė: vengiame aštrių temų, stengiamės būti malonūs ir šypsotis, nors viduje kartais virte verdame... Ypač sunku atrodyti laimingomis, kai metai buvo sunkūs – su įvairiais praradimais. Tačiau dėl šventinės nuotaikos turime slėpti tikruosius savo jausmus.
Taigi – ką daryti?
1. Pakeiskite įpročius. Galite sau leisti nors kiek lengvabūdiškumo. Neprivalote aklai laikytis tradicijų, jei jos jums nemielos. Juk šventiniai pietūs – ne mirties ar gyvybės klausimas! Paklauskite savęs, kas jums teiktų malonumą? Nedidelė kelionė? Koncertas ar spektaklis? Pabandykite suteikti šventei prasmės, tiksliau – sugrąžinti prasmę. O ji nebūtinai susijusi su valgiais nukrautais stalais... Būkite su žmonėmis, kurie jums tikrai malonūs, tegul jūsų šventėse būna daugiau „noriu“, nei „reikia“.
2. Iš anksto pasikalbėkite su artimaisiais. Prieš renkantis prie bendro šventės stalo, galima susitikti su kai kuriais, ypač ne tokiais artimais, giminaičiais kavos – vėliau su jais jausitės kur kas natūraliau. Jei per šventinę vakarienę koks dėdulė padauginęs vyno nusišnekės, galėsite nepastebimai stuktelti jam alkūne į šoną ir pašnabždėti, kad pratęstų savo pasakojimą kitomis aplinkybėmis...
3. Pasikapstykite savyje. Žiemos šventės išryškina jūsų santykius su šeima. Ar artimųjų kompanijoje laisvai jaučiatės? Ar visada stengiatės paklusti jų reikalavimams ir pageidavimas, pamiršdami savo norus? Prisiminkite savo vaikystę – visas gražias ir skaudžias akimirkas – tada geriau suprasite savo vaidmenį šeimoje. Gal jūs esate ne pagal metus brandi asmenybė, atsakinga už visą didelės šeimos mikroklimatą, bet šis vaidmuo jau per sunkus? Ir gal galite su kuo nors pasidalinti savo pareigomis? O gal vis dar jaučiatės ta maža mergaite, kuri tik ir girdėdavo: „Eik, nesimaišyk po kojomis!?“
Ir žinote ką – pasaulis nesugrius, jei Kalėdas ar Naujuosius nuspręsite sutikti kad ir viena. Gal tai bus nauji, švieži įspūdžiai, gal pasijusite laisva kaip niekad. Sakysite, o kaip kiti? O kiti gal supras, kad ir jūs turite norų bei lūkesčių!