„Mano vardas Andrius Mamontovas. Kažkada grojau grupėje „Foje“. Ir nors grupės jau seniai nebėra, o mano solinė veikla tęsiasi jau daugelį metų, aš visada buvau ir liksiu „tas bičas iš „Foje“, – taip savo metų pabaigoje surengtus koncertus pristato A.Mamontovas.
Jau koncertavęs Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune, antrąją Kalėdų dieną muzikantas nusprendė pradžiuginti ir Vilniaus publiką. Naujoje „Compensa“ koncertų salėje jis surengė jaukų šventinį ir sentimentų grupei „Foje“ kupiną koncertą.
Dar praėjusiais metais grupė atšventė garbingą 30-mečio jubiliejų. Tuomet surengtas specialus koncertinis turas „AM+FOJE=30“ ne vieno gerbėjo širdį privertė plakti greičiau – iš naujo dėl kelių pasirodymų atsikūrusios „Foje“ dainos suskambo itin jautriai. Sausakimšose arenose visi drauge traukė visų laikų žinomiausius grupės kūrinius.
Po pertraukos į sceną grįžęs A.Mamontovas užsiminė, kad širdyje jis visuomet liks „Foje“ dalimi, todėl pasirodymai skirtinguose miestuose – lyg galimybė iš naujo prisiminti senus laikus, kai į sceną jis lipdavo ne vienas, o su muzikantų grupe.
Penktadienio vakarą Vilniuje be dainininko scenoje pasirodė toks sąstatas: būgnininkas Meinardas Brazaitis, saksofonistas Saulius Valikonis, gitaristai Tomas Andrijauskas ir Romas Rainys bei smuiku ir klavišiniais grojantis Eimantas Belickas.
Gausiai susirinkusi publika buvo nusiteikusi itin šiltai. Akivaizdu, kad ne vienas atvykęs į koncertą užaugo kartu su „Foje“ muzika. Garsūs plojimai, nuolat skambančios skanduotės „Andriau Andriau“ ir „Foje, Foje“, šūksniai – visa tai pasitiko ir palydėjo kiekvieną grupės atliekamą dainą.
Koncertą A.Mamontovas pradėjo kūriniu „Pabėgimas“. Puslankiu už muzikantų nugarų išlenktoje scenoje pasirodė žybsinčios, kaukolę vaizduojančios, juodos ir baltos spalvų vaizdo projekcijos. Panašus piešinys jau kone mėnesį iliustruoja ir muzikanto paskyrą „Facebook“ tinkle.
Dar lapkričio pabaigoje pasirodęs paveiksliukas ir vienas po kito pasipylę įrašai su vieneto ir nulio kombinacijomis A.Mamontovo puslapyje tuomet uždavė klausimą, ar kas nenulaužė muzikanto anketos. Tačiau, panašu, tai buvo tik smagus pokštas. „Net nežinau ką pasakyti, reikės kreiptis į aukščiausią ministeriją“, – juokaudamas tuomet situaciją komentavo jis.
„Visuomet labiausiai jaudinuosi grodamas Vilniuje. Čia mano gimtas ir mylimas miestas“, – jau po pirmo kūrinio šypsodamas sakė A.Mamontovas. Iškart po to suskambo „Atsibusk“.
Dar kviesdamas į koncertus muzikantas žadėjo – juose skambės visiems puikiai žinomos ir kiek pamirštos dainos. Ilgai laukti „senųjų“ hitų nereikėjo. Dar vakaro pradžioje suskambėję „Mėlyni plaukai“ kaip reikiant išjudino minią.
Su publika viso koncerto metu dialogą mezgęs A.Mamontovas vis šmaikštaudamas susirinkusių retoriškai klausė ar jie nespėjo pamiršti senųjų dainų. Tačiau atsakymo į klausimus nereikėdavo ilgai ieškoti, iškart po tokių jo žodžių nuskambėjo puikiai daugeliui pažįstamų dainų akordai.
Gausių ovacijų sulaukė iš naujo suskambėjęs, dar 1990-aisias įrašytas kūrinys „Mes visi“, taip pat – retai girdima „Distancija“. Atlikdami ją muzikantai scenoje praktiškai sustingo ir koncertavo beveik nejudėdami – taip jie stengėsi atkartoti dar 1986 metais viename festivalyje pademonstruotą triuką.
„Tai yra daug sunkiau, nei kažką daryti scenoje. Eimantas pavargo labiau, nei per kitas dainas“, – mintimis dalinosi A.Mamontovas. Šis jų numeris sulaukė itin didelio žiūrovų palaikymo.
„Foje“ gerbėjai iš tiesų galėjo džiaugtis – vienas po kito skambėję nostalgiški hitai nepaliko abejingų. Baltijos pajūrį primenantys „Geltoni krantai“, kadaise dėl prasmingų žodžių uždraustas „Kitoks pasaulis“, „Dabar ir čia“, energingieji „Ratilai“ – šias dainas linguodami lyg vienas traukė visi drauge.
„Jaučiu, kad jūs flirtuojate su manimi. Muzika yra nesibaigianti kelionė. Nežinau, kaip jums pasakyti, ką muzikantai jaučia scenoje, kai iš publikos eina tokia energija“, – dėkodamas už šiltą sutikimą sakė A.Mamontovas.
Kadaise „Paramos“ koncertui dedikuotas „Būkim draugais“ ir jausmingasis „Saulės miestas“ simboliškai užbaigė koncertą. Tradiciškai skambant šiems akordams salėje sužibo šimtai švieselių.
Padėkojęs ir nusilenkęs A.Mamontovas po šio kūrinio jau kone atsisveikino su publika. Ne vienas žiūrovas spėjo patikėti, kad dvi valandas trukęs koncertas baigėsi, daugelis patraukė rūbinės link. Tačiau kantriausi ir ištikimiausi gerbėjai išprašė muzikantų dar sykį sugrįžti į sceną. Koncertą vainikavo „Vandenyje“.