Atėjus žiemai, motociklai nebeburzgia – jie paruošti žiemos snauduliui: nuplauti, kuro bakai pripildyti degalų, grandinės suteptos, akumuliatoriai nuimti... Judėjimo „Motociklininkės Lietuva“ entuziastės jau nieko nebeveikia?
Tad ką žiemą veikia judėjimo „Motociklininkės Lietuva“ narės?
„Iš tiesų sezonas tęsiasi ir net aktyviai, – sako judėjimo „Motociklininkės Lietuva“ viena steigėjų Regina Laisvė Žemaitienė (49). – Po Naujųjų metų prasideda įvairių užsienyje vykstančių parodų lankymas, moterys domisi naujovėmis, perka naują aprangą, aksesuarus, apsaugos priemones. Kasmet vis didesnis dėmesys skiriamas ryškesnei, reflektuojančiai aprangai, nes tai susiję su saugumu. Kai kurios judėjimo narės keičia motociklus į kitokios kategorijos ar modelio plieninį žirgą: kasmet vis daugiau merginų nuo čioperių persėda ant endurinės klasės arba kelioninių. Kasmet kelionės planuojamos vis ilgesnio maršruto, keliauti pradedama tik moteriškoje kompanijoje ar savarankiškai ir svetur. Tai štai ilgesnės kelionės planuojamos jau dabar, ir, kas labai smagu ir įdomu, ruošiamasi varžyboms užsienyje, vadinasi, dėl to ieškoma rėmėjų, rimtai ruošiami motociklai“.
Kokiems žygiams užsimojote jūs pati?
Jokių planų nekuriu. Aš važiuoju pagal širdies impulsą, pagal nuotaiką. Išvažiuoju pro sodybos vartus ir tik tuomet pasiklausau širdies balso, į kurią pusę traukia – ten ir pasuku. Kiek laiko užtruks važiavimas – nežinau. Kiek kilometrų bus nuvažiuota – taip pat man pačiai paslaptis. Išlydėdamas vyras pabučiuoja ir pasako: „Erdvėje esu su tavimi, kai norėsi – paskambink“. Anksčiau išvažiuojant į ilgesnę kelionę daiktai netilpdavo bagažinėje, dabar pakanka dantų šepetuko, lūpų dažų ir ko nors patogaus persirengti. Motociklo bagažinė pastaruoju metu – pustuštė. Pajutau didelį malonumą keliauti vienai. Žinoma, visuomet su manimi, juokauju, vyksta angelas sargas – keleivio vietoje.
Jūsų Valdovė, kaip vadinate „Hondą“ – dabar tykiai stovi garaže?
Labai įdomus pojūtis: Valdovė tarsi visada pasiruošusi startui, laukia tik raktelio suktelėjimo. Jai draugiją šiuo metu palaiko mūsų katinas: mano nuostabai – dažnai jį užtinku snūduriuojantį ant sėdynės ar pastebiu ant balto motociklo augintinio pėdutes.
Įdomus jūsų kalėdinis sumanymas – sugalvojote gaminti žvakes, o ant jų perkelti menininkų darbus.
Aš pati tarsi nieko ir nesugalvojau. Kartais važiuodama motociklu vis pamatau tai angelo kulptūrą, tai jo paveikslą ar magnetuką. Nusiperku, parsivežu. Taip ir šį kartą įvyko. Buvau nulėkusi į Naisių vasaros festivalį, kuriame vyko menininkų mugė, joje pamačiau angeliuką – nusipirkau. Grįžusi prieš įsukdama į namų kiemą, sustojau pasigrožėti saulėlydžiu. Vakaro žaroje išėmiau nusipirktą angeliuką ir jį nufotografavau mintyse pavadindama „Gausos dūdoriumi“. Tą vaizdą patalpinau ant žvakutės. Nuo „Gausos dūdoriaus“ viskas ir prasidėjo, po jo sekė „Sėkmės šauklys“, ėmiau ieškoti menininkų, kurie leistų savo sukurtus angelus ar kitus kūrinius perkelti ant rankų darbo žvakių.
Mat aš pati nemoku piešti, nebent turiu intuiciją, kuri pašnabžda, kad viena ar kita idėja bus prasminga, reikalinga ir naudinga. Nėra paprasta įkalbinti meno žmogų savo kūrinį perkelti ant kokio nors gaminio, bet pavyksta. Šiandien yra žvakių su Giedrės Slavinskienės, Vidos Kuznecovienes, Indrės Gegeckienės angeliukais. Sutiko ir garsiųjų Vilniaus angelų kūrėjas Vaidas Ramoška savąjį perkelti ant žvakių.
Kuo ypatingos jūsų gaminamos žvakės be atvaizdo ant jų?
Žvakės yra bedūmės, bekvapės, plokščios. Kiekviena žvakutė turi stovelį, viduje įdedamas tuščias baltas lapelis sveikinimui ar kitam mielam užrašui. Be to, dviejų dagčių, simbolizuojančių porą, sąjungą, partnerystę. Kadangi žvakės plokščios, puikiai telpa į standartiną voką siuntimui.
Nemažai metų esu gamybos vadovė įmonėje, kuri gamina suvenyrus, verslo dovanas bei spaudos gaminius. Taigi, darbinė patirtis ne pirmą kartą persipina su pomėgiu skrieti motociklu.
Kaip dažnai pati uždegate žvakes?
365 dienas per metus. Kiekvieną vakarą. Liepsna yra kuriančioji gyva energija. Kas vakarą uždegusi žvakutę atlieku savo pačios sugalvotą padėkos, maldos ritualą už prasmingai pragyventą dieną, už sutiktus įkvepiančius žmones, jų man suteiktą išmintį, už mane supančius mylimus artimuosius, už esamus ir būsimus projektus, už angelų palaikymą.
Vyresnei kartai žvakės – laidotuvių simbolis, galbūt jums pavyko kokio nors asmens nuomonę pakeisti?
Pafilosofuokim. Žmogui krikštas, paskutinis patepimas atliekamas uždegus žvakę, maldoje. Šv.mišios aukojamos gausiai degančių žvakių liepsnelių apsuptyje. Taip pat – ir suteikiant pirmąjį šventąjį sakramentą, tuokiant. Tai, kas žmogaus gyvenime yra sakralu, pamatinio, atliekama uždegus žvakę. Šiandien labai daug žmonių dega žvakes ir be progos – tai suteikia jaukumo, kai kam – ir vilties, vadinasi – tai prasmingas ritualas.
