Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė Loreta Vaicekauskienė tikina, kad šiandieninė lietuvių kalbos situacija yra puiki ir kviečia ne ieškoti grėsmių, bet pasidžiaugti.
Ar jūsų, kaip kalbininkės, neerzina, kad vis daugiau pavadinimų yra anglų kalba?
Mes keičiamės – ir pasaulis, ir Lietuva. Angliški pavadinimai yra tik kaitos ženklas. Nereikėtų manyti, kad vienoje valstybėje vietos yra tik vienai kalbai. Taip niekada nebuvo.
Kad kažkam reikia angliškų žodžių ar pavadinimų, tik rodo mūsų pasikeitusią tikrovę: kai kam to reikia reklamos sumetimais, kai kam dėl tarptautinės prekybos, trečiam todėl, kad tarptautinė įmonė čia investuodama atėjo su savo pavadinimu. Galbūt erzina tuos, kurie nemoka anglų kalbos, tačiau jei pamirštume irzlumą, suprastume, kad tai verslo dalykai. Gyvename iš verslo, norime, kad jis atsigautų, klestėtų gerovės valstybėje, tad kam širsti? Juolab kad užrašai viena, dviem ar trimis kalbomis niekaip nekeičia lietuvių kalbos. Kas keičiasi – tai kalbos, naudojamos platesnei komunikacijai negu vienos tautos. Prisiminkime istoriją – rusėnų, lotynų, lenkų buvo LDK valstybės kalbos, vėliau mokėmės tarptautinių prancūzų, vokiečių kalbų. Anglų kalba nepakeitė lietuvių kalbos statuso, ją perėmėme kaip naują tarptautinę kalbą.
Anglų kalba nepakeitė lietuvių kalbos statuso, ją perėmėme kaip naują tarptautinę kalbą.
Kas galėtų kelti grėsmę kalbai?
Kalbos nebelieka tada, kai nelieka ja kalbančių žmonių. Joks mokslininkas demografas negalėtų apskaičiuoti, kada taip nutiks, nors žvelgiant į istoriją tautos maišėsi ir keitėsi. Pagal teorinius modelius kalba išnyksta tuomet, kai ji tėvų nebeperduodama vaikams, kai ja kalba tik senoliai. Jaunesni kalbą supranta, bet nebekalba, jų vaikai – jau ir nebesupranta. Bet ar būdami protingi žmonės galime pasakyti, kad gyvename laikais, kai su savo vaikais nebekalbame lietuviškai (šypsosi)?
Mūsų kalba vartojama visais lygmenimis: perduodama tėvų vaikams, naudojama oficialioje aplinkoje (labai svarbi grandis – mokykla), valdžios struktūrose, žiniasklaidoje. Lietuvių kalba turi visą 100 proc. sąlygų išlikti. Todėl paraginčiau baigti kalbėti apie grėsmę ir pasidžiaugti, kad pagaliau lietuvių kalba yra tokia gyvybinga.
Daugelis kalbininkų temdytų džiaugsmą baksnodami į klaidas...
Kai mokslininkai, lingvistai kalba apie klaidą, jie kalba ne apie gimtakalbius. Gimtąja kalba kalbėdami žmonės klaidų nedaro. Tai yra mokslinis faktas. Kalbos išmokstame iš tėvų – jie pataiso vaiką arba patys pakartoja sakinį kitaip, pavartodami tinkamesnį žodį. Tačiau net toks vaiko suklydimas iš tiesų nėra klaida. Vaikas tiesiog konkrečiam žodžiui pritaiko ne tą gramatiką – egzistuojančią, tačiau ne iš tos paradigmos, pavyzdžiui, „du mašinos“ vietoj „dvi mašinos“. Tik mokydamiesi svetimos kalbos galime daryti klaidų, pavartoti gramatiškai netaisyklingų konstrukcijų, kokių niekad nepasakytų gimtakalbis. Iš to galima atskirti, kad kalba užsienietis.
Lietuvoje paplitę kalbos reguliavimai rodo kai kurių kalbininkų klaidingą įsivaizdavimą, kad žmonės turi kalbėti pagal sukurtą modelį. Taip nebūna – kalbos normos kuriamos skirtingų tarmių, skirtingų kalbų kalbėtojams bendraujant įvairiose situacijose, siekiant skirtingų komunikacinių tikslų ir įvaizdžių. Ir jeigu žmonės sako „sekanti stotelė“, vadinasi, tai yra lietuvių kalbos norma.
Ar nepritartumėte ir nuomonei, kad daugėja neraštingų žmonių?
Lietuvių kalboje raštingumas sutrauktas į tas pačias vadovėlines normas – štai taip mes turime kalbėti, o ne kitaip. Vertinant pagal šitą matą, galima sakyti, kad žmonės kalba netaisyklingai ir tai taikytina ne tik mokiniams. Kas tik netingi peikia visų kalbą. Žurnalistai rašo blogai, televizijos ir radijo diktoriai blogai kalba... Nors lengviausia, žinoma, plakti jaunimą.
Kas tik netingi peikia visų kalbą. Žurnalistai rašo blogai, televizijos ir radijo diktoriai blogai kalba... Nors lengviausia, žinoma, plakti jaunimą.
Dar nuo sovietmečio likęs įprotis neigiamai atsiliepti apie jaunimą ir jaustis turint tam teisę.
Knygų mugėje klausiausi apie mokslinį darbą, tyrusį tūkstantyje vaikams skirtų knygučių vaizduojamas šeimos scenas. 1945–1990 m. fizinės bausmės prieš vaikus buvo norma, taip pat žiūrėjimas į juos iš aukšto. Ne kaip į lygiavertį, dar augantį žmogų, bet menkesnį, kurį nuolat gali protinti, šiek tiek niekinti. Šis jaunimo peikimas, man atrodo, iki šiol yra išlikęs ir jaunas žmogus kritikuojamas ne tik dėl kalbos, čia visas kompleksas – ir apranga, ir skonis, nesidomi, neskaito, nieko nedaro... Labai sunku jaunam žmogui augti, kai iš savo autoritetų nuolat girdi, kad jis blogas. Tai nepadeda tapti oriam, laisvam žmogui.
Galime be sąžinės graužimo soc. tinkluose, trumposiomis žinutėmis bendrauti be lietuviškų raidžių?
Nevartočiau žodžio „galime“, nes jis iškart nurodo, kas mes turime kažkam atsiskaityti už savo kalbą. Bet juk neatsiskaitome už tai, ką valgome vakarienei – elgiamės taip, kaip matome esant reikalinga. Kai rašome asmeninę žinutę, raštelį, el. laišką, pritaikome kalbą konkrečiai situacijai. Žmogui nereikia baudos, kad jis pasirinktų tam tikrą pagarbesnį toną, kalbėdamas su svetimu žmogumi oficialiais reikalais. Rašydami įvairius tekstus, kurių dabar viešoje erdvėje daugiau nei bet kada, arba kalbėdami viešai žinome savo auditoriją, pagal ją renkamės kalbos formas, žodžius, kalbėjimo stilių. Tai kultūriniai, socialiniai dalykai, jie natūraliai formuojasi kaip mūsų bendruomenės normos.
Ar kitose pasaulio šalyse yra institucijų, baudžiančių už kalbą?
Esu girdėjusi apie baudas Kinijoje, Rumunijoje, Prancūzijoje. Ypač dažnai mėgstame lygintis su Prancūzija, bet tai nelygintina – ne tokie mastai ir ne tokie taisymai. Lietuvoje ištisi klaidų registrai, skaidoma į didžiąsias ir mažąsias kalbos klaidas, prievolė visai viešajai erdvei, leidykloms, žiniasklaidai, verslui. Turime net Kalbos inspekciją, kurios darbas yra sekti, nurodinėti, bausti... Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje parašyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių ir kad negalima varžyti žmogaus teisių jo kalbos pagrindu, kituose įstatymuose „valstybinė lietuvių kalba“ jau susiaurinta iki vadovėlinės, sukonstruotos kalbos. Nemažai daliai lietuvių gimtoji kalba yra tarmė. Visi sutinka, kad viešoje, oficialioje erdvėje turi būti vartojama lietuvių kalba. Bet man labai nepatinka, kad nurodoma, kokia konkrečiai lietuvių.
Visi sutinka, kad viešoje, oficialioje erdvėje turi būti vartojama lietuvių kalba. Bet man labai nepatinka, kad nurodoma, kokia konkrečiai lietuvių.
Ne tavo, ne mano, ne jūsų, bet tokia, kokią nustatys komisija...
Manote, kad norminimo nereikia?
Bendrinės kalbos kūrimo pradžioje buvo būtinas susitarimas, kurią tarmę parinkti kaip bendrinę, kokias jos formas nurodyti gramatikose ir žodynuose, kokią rašybą nustatyti. Kitose valstybėse rašyba iki šiol yra norminimo objektas. Tačiau pas mus prikurta įvairiausių dirbtinių normų, kurių nežinodami ar ne iki galo suprasdami daugelis žmonių apskritai bijo viešai kalbėti lietuviškai, nes ne taip sukirčiuos, neteisingai ištars, ne tą žodį pavartos. Pavyzdžiui, nurodo barsuką vadinti opšrumi, tačiau daugelis net nežino, kas tai per gyvūnėlis. Mokyklinio egzamino reikalavimuose aiškinama, kad netaisyklinga sakyti „sunku būti teisingu“, nors tai normalus, lietuviškas pasakymas. Arba iš žurnalistų reikalauja tarti „usienis“, nes lietuviai esą negali ištarti „užsienis“, nesisteminga. Kaip gi nesisteminga, jei visi tik taip ir sako (šypsosi)? Tokio dirbtinio, sugalvoto norminimo, mano akimis, ne tik kad nereikia, bet jis yra žalingas lietuvių kalbai.
O kaip vertintumėte skolinius, dažnai publicistų vartojamus kitų kalbų žodžius?
Mums tik atrodo, kad jų daug. Lietuvių kalbos institute atlikome skolinių tyrimą, žiūrėjome kiek ir kokių naujų žodžių iš kitų kalbų ėmė rastis lietuviškuose viešuose tekstuose nuo 1990 m. Per 25-erius metus viešojoje, oficialesnėje erdvėje, galima sakyti, vartota per 2000 naujų skolinių. Tai tikrai nedidelis skaičius lyginant su šimtais tūkstančių lietuviškų žodžių, tik svetimieji visada labai krenta į akis, nes yra nauji, nes vienus suerzina, kiti galbūt nesupranta reikšmės, treti mėgsta piktintis kalbos griūtimi. Tokiems vienas svetimas žodis gali sudaryti viso šimto įspūdį.
Jei kalbėtume apie grėsmę lietuvių kalbai, tai šiuo atveju jos visai nėra. Didžioji dauguma skolinių integruojasi į lietuvių kalbą, įgauna visus gramatinius požymius, kurie būdingi mūsų kalbai – kalbai šeimininkei. Juk nedingo nė vienas linksnis, linksniuotė, giminė, asmenuotė. O tai, kad atsirado žodžių iš kitų kalbų, rodo kultūrinius kontaktus ir mūsų gyvenimo kaitą. Norint tuos skolinius galima pakeisti (tik ne baudomis!), bet skolinimosi momentu lietuviško atitikmens neturime, todėl pasiskoliname.
Kitų kalbų žodžiai taip pat gali būti vartojami stiliaus raiškai, tyčia paliekami autentiški, kaip citatos, tai taip pat jokios žalos nedaro.
Tai ar reikia saugoti ir mylėti gimtąją kalbą?
Žiūrint kaip suprantame saugojimą. Baudas ir kalbėtojų persekiojimą prilyginti saugojimui reikia daug vaizduotės ir jokio kritiškumo... Ar šeimoje draudimai vaikui, paaugliui yra veiksminga?
Lietuvių kalbos vartotojai nėra paaugliai, kuriems reikėtų liberalių ar griežtų tėvelių.
Kalba gyvuoja ir išlieka vartojama įvairiomis formomis ir tarmėmis, perduodama vaikams iš tėvų. Mes visa tai turime ir lietuvių kalbai tikrai negresia joks pavojus. Mylėti reikia savo vaikus.
Beje, vykdėme apklausą apie kalbų grožį ir sudėtingumą. Lietuviai stereotipiškai turtinga laiko rusų kalbą, gražiausia – prancūzų, prestižine – anglų. Ar tai reiškia, kad lietuvių kalba prastesnė? Ne, ji lietuviams savaime suprantama, mes ją vartojame ir naudojame savo reikmėms. Ji yra mūsų gimtoji, vienintelė.
Norinčius sužinoti daugiau apie gimtąją kalbą kviečiame į Vilniaus knygų mugę. Vasario 24 d. 11 val. bus pristatoma lietuvių kalbos politikai skirta Loretos Vaicekauskienės ir istoriko Nerijaus Šepečio sudaryta knyga „Lietuvių kalbos ideologija: norminimo idėjų ir galios istorija“.