Ko tėvai tikisi? Kad jų atžalos bus laimingesnės ir sėkmingesnės už juos. Tėvai viską „geriau žino“, todėl daugumai svarbiausia – vaiko dešimtukai, o ne jo asmenybės branda. Ką daryti, kad vaikas iš tikrųjų jaustųsi laimingas? Originalios, verčiančios susimąstyti pašnekovų mintys – pasinaudokime jomis.
Nemenkinkime emocijų!
Socialinių mokslų daktarė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja Austėja Landsbergienė nori įteigti tėvams mintį: džiaukitės savo vaiku, koks jis bebūtų – moksliukas ar nerūpestingas išsiblaškėlis, kad vėliau, prisiminus vaikystę, jam neiškiltų atmintyje vien rūškani amžinai juo nepatenkintų tėvų veidai…
Mes negebame džiaugtis vieni kitais. Tokiais, kokie esame. Net tie tėvai, kurie pabrėžia, kad jiems svarbiau, jog jų vaikas būtų kūrybingas, drąsus, nebūtinai dešimtukininkas, vis vien samdo korepetitorius, reikalauja iš vaiko rezultatų mokykloje ir būreliuose. Dvyliktoje klasėje mokiausi Švedijoje – mano bendraklasiai pagal puikius savo gebėjimus galėjo rinktis prestižiškiausias specialybes, bet iškart po mokyklos jie neskubėjo rinktis: viena metams išvažiavo į Australiją dirbti aukle, kita – padavėja į Angliją. Įsivaizduoju, koks vertinimas būtų buvęs Lietuvoje: „O tokia daug žadanti mergina buvo…“ Mano geriausia draugė Švedijoje kurį laiką dirbo slauge ligoninėje, paskui Lietuvoje mokėsi lietuvių kalbos, o bakalauro studijas baigė tada, kai aš jau turėjau keturis vaikus ir disertaciją. Ir tai normalu! Dabar ji turi mėgstamą darbą ir gyvena taip, kaip troško.
Baisu, kai tarsi negali džiaugtis savo ar vaiko gyvenimu tokiu, koks yra, nes jis neatitinka pasiekimų standartų.
Esame priklausomi nuo pasiekimų. Kalbame, kad mums svarbu vaiko laimė, bet... tik tada, kai jis DAUG pasieks. Na, man bėgioja šiurpuliukai, kai penkerių metų mergaitės, kuri lanko šokius, mama feisbuke didžiuojasi ne tik jos pasiekimais, bet labiausiai tuo, kad dukra per metus nepriaugo net 100 g svorio, nes trenerė taip liepė... Man baisu, kai tarsi negali džiaugtis savo ar vaiko gyvenimu tokiu, koks yra, nes jis neatitinka pasiekimų standartų. Ar visi gali būti pirmūnai? Ne. Bet tuos, kurie negali, vis tiek spaudžiame.
Orientuojamės į tai, kas vaikui nesiseka, o ne į tai, kas sekasi. Gal mūsų atžala rašinėlius rašo tokius, kad atrodo, jog išaugs antras Škėma, bet mes burbame, kad nesiseka matematika, todėl reikėtų pavaikščioti pas korepetitorių. Na, kas tie šešetai ar septynetai iš dalyko, kuris nebus vaiko prioritetas? Kartais atrodo, kad tėvams norisi, jog jų vaikas būtų gera vidutinybė, o ne tiesiog sužibėtų, taptų ypatingas kurioje nors srityje – toks, kad jam širdis dainuotų! Vienos mokyklos, kuri reitinguojama kaip Nr. 1 JAV, Kalifornijoje, direktorė pasakė, kad jų tikslas – ne dešimtukai, o siekis, kad vaikas atrastų, kas jam gerai seksis gyvenime.
Emocinio intelekto vystymas moko mus empatijos. Kai mes įvardijame emocijas (esu pikta, nusivylusi, liūdna ir t. t.), kai to paties mokome vaiką, jis ima geriau suprasti, kaip jaučiasi kiti, ir kartu išmoksta spręsti savo problemas. (Antai mama sako: „Suprantu, kad tu nusivylei, jog lyja, o mes žadėjome eiti į parką. Bet pagalvok, ką smagaus galime nuveikti?“) Empatija – išugdomas dalykas! Kai padedame vaikui įvardyti jausmus, jis atranda vis daugiau sinonimų jiems išreikšti ir tampa emociškai brandesnis.
Labai dažnai mes menkiname emocijas. „Ko čia dabar bijai, ko nerviniesi dėl smulkmenų?!“ Taip siunčiame vaikui žinią, kad jausmai gali būti gėdingi, nepriimtini ar vengtini. Taip sakydami mes nepanaikiname jo jausmų, tik mokome juos užgniaužti. O tai jau bėda – jie prasiveržia nakties košmarais, nerviniu tiku ar agresyviu elgesiu. Todėl turime vaikams nuo pat mažens išaiškinti, kad jausmai yra buvimo žmogumi dalis. Ir turime išmokyti valdyti ne jausmus, o savo elgesį („Aš suprantu, kad tu pyksti, jog brolis atėmė žaislą. Bet dėl to negalima jam trenkti. Pasakyk jam žodžiais, kad tau pikta ir jautiesi nusivylęs“). Taigi, stenkimės vaikams įteigti, kad visos emocijos – žmogiškos. Tik tai suprasdami galėsime spręsti gyvenimiškas problemas!
Grožis ir sveikata – ne tik genų reikalas
„O, jei tik būtume žinoję...“ – dažnai atsidūsta pacientai medicinos mokslų daktarės, smilkininio apatinio žandikaulio sąnario gydytojos Giedrės Kobs kabinete. Tėvai, norintys, kad jų vaikas būtų sveikas ir gražus, tikrai gali padėti jam tokiam užaugti!
Pirmas mamų žingsnis – kuo ilgiau maitinti kūdikį krūtimi. Iki dvejų trejų metų. Tai ne vien dėl naudingų medžiagų, kurių kūdikis gauna su pienu, bet ir dėl žandikaulio vystymosi. Jei jis taisyklingas, vaiko veidas bus gražus. O gražų veidą garantuoja paties stipriausio kūno raumens – liežuvio padėtis. Ji tokia, kaip reikia, kai burnoje nelieka oro: liežuvis švelniai prispaustas prie gomurio ir dantų, bet kartu nepakilęs nuo burnos dugno, dantys lengvai liečiasi, lūpos sučiauptos.
Ne visi žino, kaip svarbu kvėpuoti per nosį. Daug sąkandžio bėdų kyla dėl to, kad vaikas dažnai sirgo sloga ir išmoko kvėpuoti per burną. Mamos turėtų pasistengti, kad vaikas nekvėpuotų per burną: kūdikiui nusiurbti nosies sekretą su siurbtuku, o vyresniuosius mokyti rytais plauti nosį su jūros ar Himalajų druska šiek tiek pasūdytu virintu vandeniu. Taip nosį plauna jogai: į vieną šnervę įpila vandens, per kitą jis išvarva.
Netaisyklingas žandikaulis – tai ir kreivi dantys, ir traškantys sąnariai, ir stuburo bėdos. Netaisyklingą sąkandį turintis vaikas kreipia kaklą ir stuburą, sėdi persikreipęs, vedžiojame jį pas kitus specialistus dėl netaisyklingos laikysenos, o problema – žandikaulis. Australų odontologai net turi posakį: „Kreivi dantys – kreivas stuburas.“
Daugumos mūsų problema – itin siauri žandikauliai, todėl beveik pusei suaugusiųjų tenka rauti protinius dantis: jiems tiesiog nėra vietos.
Tiek mes, tiek vaikai valgome per daug minkšto maisto. Antropologai, tirdami kaukoles, nustatė, kad prieš 250 metų žmonės turėjo tiesius dantis, nes valgė kietą maistą. Todėl stenkimės vaikams duoti graužti morkų, ropių, netarkuokime jų. Tegul jie kramto sėklas, riešutus, valgo nepjaustytus obuolius, duoną su pluta – tada dirba žandikauliai. Vaikas gali netgi kramtyti kaimiškos vištos kauliukus – pati iki šiol taip darau. Civilizacijos mažai paliestų genčių atstovų platūs žandikauliai – jie daug kramto. Daugumos mūsų problema – itin siauri žandikauliai, todėl beveik pusei suaugusiųjų tenka rauti protinius dantis: jiems tiesiog nėra vietos.
Gražus veidas – tai veidas su taisyklingu žandikauliu. Į grožio konkursus atrenkamos merginos, kurių skruostikauliai išraiškingi. Bet ne tai svarbiausia – grožis mums visiems padeda siekti tikslų: gražus žmogus greičiau priimamas į darbą, jis lengviau kopia į karjeros aukštumas, labiau pasitiki savimi. Taigi, mamoms būtų pravartu žinoti kelias jau aptartas taisykles, kad jų vaikai augtų sveiki ir gražūs.