Gal pradžioje nuskambės lėkštokai, bet tiesa yra tokia: net jei to nepripažįstame, pasąmonėje norime, kad žmonės mus mėgtų. Jausdami, kad patinkame kitiems, patys geriau jaučiamės. Tik bėda ta, kad kartais iš dirbtinio bandymo patikti, pridaroma žalos.
Tai, kaip tapti įdomesniam, populiaresniam ar kodėl nesiseka tokiam būti, dažnas klausimas, užduodamas psichologams. Tai socialiai skausmingas dalykas, būdingas tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiems.
Vieni žmonės be pastangų traukia kitus kaip magnetas – tai charizmatiški žmonės. Charizma – vidinis dalykas, dirbtinai jo nesukursi. Ir jei jus tai paguos, labai charizmatiškų žmonių nėra tiek ir daug. Bet, išmanant, kas patinka kitiems, galima paskatinti aplinkinius labiau domėtis jumis ir nebūti atstumtiems. Net neprireiks titaniškų pastangų (jos, beje, dažnai viską sugadina).
Pirmiausia, ką turėtumėte padaryti, tai ramiai apgalvoti, ką negerai bendraudami darėte praeityje, kokie elgesio modeliai neveikė. Tai gali būti nelengva, todėl pasistenkite į tai pažiūrėti iš šono, nesmerkdami savęs. Labai svarbu gebėti pasimokyti iš savo klaidų.
Nenorėkite būti kažkuo kitu – būkite savimi ir skatinkite geriausias savo savybes.
Antras dalykas, kuris bus ne ką lengvesnis, yra išmokti nelyginti savęs su kitais. Toks elgesys tarsi anuliuoja visus mūsų pasiekimus ir džiaugsmus, nes taip jau yra, kad visuomet atsiras kas nors gražesnis, įdomesnis, turtingesnis ir t. t. Nenorėkite būti kažkuo kitu – būkite savimi ir skatinkite geriausias savo savybes.
Yra šis tas bendro, kas gali atstumti kitus žmones ir ko nereikėtų daryti. Apie tai rašo „Psychology Today“ mokslų daktarė Randi Gunther. Pateikiame keletą jos įžvalgų.
Nesikartokite
Žmonės linkę vartoti tuos pačius žodžius ir posakius, pasakoti tas pačias istorijas, anekdotus ir dėl to darosi neįdomūs. Jei kažką pasakojate nepažįstamam žmogui – viskas puiku, bet jei tai girdi ir kiti, kurie tų istorijų yra prisiklausę, jiems tai būna tikrai neįdomu. Ypač kai atrodo, kad jūs neatsimenate, kad tai jau pasakojote.
Vienodas tonas
Monotoniškas tonas skamba nuobodžiai, tampa neaiškūs jūsų pasakojamos istorijos akcentai. Čia tas pats, kas rašyti ilgą sakinį nesudedant skyrybos ženklų. Kalbėdami naudokite daugiau emocijų, savo intonacija įneškite į pokalbį daugiau spalvų.
Nepertraukite kitų
Geras pokalbis vyksta lengvai, nededant daug pastangų jam palaikyti. Tokių pokalbių metu kiekvienas iš pašnekovų turi teisę išsisakyti ir būti išklausytas.
Dauguma žmonių, kalbėdami dviese, šiek tiek jaudinasi. Ypač jei tai mažai pažįstamas žmogus ar besimezgantys santykiai. Dėl to jaudinimosi taip vengiama bent sekundės tylos, kad nuolat kalbama arba nejučiomis bandoma įsiterpti į pašnekovo žodžius. Dėl to ir kitas žmogus pasijunta nejaukiai.
Atminkite, kad geras pokalbis vyksta lengvai, nededant daug pastangų jam palaikyti. Tokių pokalbių metu kiekvienas iš pašnekovų turi teisę išsisakyti ir būti išklausytas. Todėl nereikia kalbėti labai ilgai (neleidžiant pašnekovui nieko pakomentuoti šia tema), kaip ir ilgai delsti atsakyti į užduotą klausimą. Taip pat nederėtų pertraukinėti pašnekovų, neleidžiant jiems užbaigti minties. Žmogus pasijunta nejaukiai ir gali toliau nebeklausyti, ką sakote.
O kas pritraukia kitus ir daro jus įdomesnius?
Atvirumas naujoms idėjoms, geras humoro jausmas (bet ne sarkastiškumas ar ironizavimas), energingumas, empatija, gebėjimas priimti naujas idėjas, kaip ir pajusti, kada reikia šnekėti, o kada tai leisti daryti pašnekovui, žingeidumas, atvirumas, nuoširdumas, šiltumas.
Taip pat – gebėjimas gyventi dabartimi, nesikoncentravimasis į praeitį ir mėgavimasis esamu momentu, kompanija ir pokalbio turiniu. Apie praeitį galima kalbėti tuomet, kai norima pasidalyti patirtimi, ypač jei pašnekovas dėl ko nors blogai jaučiasi ir manote, kad jūsų patirtis jam padės, sudarys įspūdį, kad pašnekovas nėra vienas.