Iš vaikystės atsineštas skausmas persekioja net ir suaugusius. Ypač jei vaikišką širdelę žeidė patys artimiausi – tėvai.
Kai žmonės užauga ir sukuria savo gyvenimus, vaikystės išgyvenimai – tėvo ar mamos smūgiai, keiksmažodžiai, psichologinis smurtas ir nemeilė, yra pakankama priežastis apriboti bendravimą su gimdytojais ir kuo rečiau užsukti į tuos namus, kur buvo taip mažai meilės ir džiaugsmo. Ypač jei pavyksta susikurti kitokį gyvenimą.
Kai kova su vaikystės demonais pagaliau būna laimėta, į gyvenimą pasibeldžia dar vienas iššūkis – nusenusiems tėvams prireikia priežiūros ir pagalbos. Ir jei kažkada vaikystėje buvo svajota, kad tėvų senatvė bus tas laikas, kai pagaliau pavyks atsigriebti, gal net atkeršyti už visas vaikiškas ašaras ir nuoskaudas, tai sulaukus tokios galimybės situacija jau nebeatrodo tokia paprasta. Nes dabar prieš jus jau ne ta valdinga moteris ar agresyvus vyras, bet paliegęs senolis, kuriam reikia pagalbos.
Kai kova su vaikystės demonais pagaliau būna laimėta, į gyvenimą pasibeldžia dar vienas iššūkis – nusenusiems tėvams prireikia priežiūros ir pagalbos.
Suprantama, jog tikėtis, kad po kelių dešimtmečių nesutarimų, įtampos ir nemeilės pavyks sukurti gerus santykius, neverta. Bet kai kuriuos dalykus pakeisti galima. Pirmiausia dėl savęs ir savo augančių vaikų. Juk mažieji greičiausiai nežino visų jūsų išgyvenimų ir matydami, kad negerbiate tėvų (net jei jie to ir nusipelnė), manys, kad toks santykių modelis yra normalus.
Kita vertus, neturėtumėte nuo savo vaikų slėpti vaikystės išgyvenimų. Jei jus mušė, žemino – galite papasakoti apie tai savo vaikams. Juk esate artimiausi žmonės ir tikitės abipusio atvirumo. Tik svarbu, kad tie pasakojimai būtų pateikiami taip, kad vaikai suprastų. Paaiškinkite, kad seneliai netinkamai elgėsi galbūt todėl, kad neturėjo žinių, patys patyrė smurtą. O gal jūsų tėvai jaučia kaltę ir stengiasi ją ištaisyti gražiai bendraudami su anūkais? Tokiu atveju būkite brandūs ir suteikite jiems tą šansą.
Jei su tėvais nesiejo emocinis ryšys, nereiktų jo dirbtinai kurti dabar. Pasistenkite bendrauti neliesdami skaudžių temų. Neprivalote sugerti jų emocijų, tačiau galbūt jūsų gimdytojai ir patys buvo kilę iš nedarnių šeimų ir kitaip auklėti tiesiog nemokėjo? Nepamirškime, kad psichologijos žinios jiems greičiausiai buvo beveik neprieinamos. Todėl jei senas žmogus dabar su jumis bando bendrauti kitaip – iš silpnesniojo pozicijų – toleruokite jį. Juk papildomi konfliktai niekam nereikalingi.
Kita vertus, kartais žmonės pasensta ir supranta, kad jie buvo neteisūs kumščiais auklėdami vaikus ar po skyrybų palikami juos su kitu sutuoktiniu ir nelankydami metų metus. Išklausykite tėvą ar mamą. Gali būti, kad išgirsite dalykų, kurie privers pakeisti savo nuomonę. Galbūt nematėte tėvo daugelį metų tik todėl, kad įsižeidusi motina jam draudė su jumis bendrauti?
Tačiau neprivalote dėl pasenusių tėvų, kurie jums suteikė daug skausmo, aukoti savo šeiminės laimės ar finansinės gerovės. Juk net įstatymai įpareigoja vaikus išlaikyti tėvus tik tada, kai jie nebeturi jokio turto. Todėl jei tėvai turi santaupų ir nekilnojamojo turto, kuriuos vis dar laiko „juodai dienai“, bet tikisi, kad vaistus ir slaugos priemones pirksite jūs – galite paaiškinti, kad ta „juoda diena“ jau atėjo. Neturite skriausti savęs ar savo vaikų tik todėl, kad jie nori jaustis saugūs turėdami santaupas.
Net jei santykiai su tėvais buvo itin blogi, tačiau dabar jie ima iš jūsų reikalauti dėmesio, pagalbos ir paramos, tikėdamiesi ją gauti vien todėl, kad jie yra tėvai, o jūs vaikai – netylėkite ir išsakykite, dėl ko jaučiate nuoskaudas. Iš tėvų reakcijos matysite, ar jie gailisi dėl savo klaidų, ar jas vertina kaip normalų elgesį – tokiu atveju, tikėtina, kad jūsų santykiai nepagerės, priešingai, galbūt būsite apkaltintos nepagarba senatvei ir tėvams. Bet išsakius, kas jus slegia, nepaliksite argumentų jus šantažuoti kitų šeimų pavyzdžiais. Galbūt kaimynų ar giminaičių vaikai savo senus tėvus lanko kas savaitgalį, pasiima juos važiuodami atostogų, tačiau juk ir jų vaikystė buvo kitokia? Tai irgi galite priminti, kai kitą kartą bus priekaištaujama dėl vaikų pareigų neatlikimo.
Būdamos suaugusios galite pagaliau spręsti, kaip ir kiek bendrausite su savo tėvais, tačiau prisiminkite, kad jų laikas čia pamažu senka. Paklauskite savęs, ar kai vieną dieną jų nebeliks, nenorėsite, kad viskas būtų buvę bent truputį kitaip? Juk jūs daugiau nesate ta maža pažeidžiama mergytė, bet suaugusi ir savarankiška moteris. Galbūt tokia tapote tik todėl, kad turėjote pavyzdį, kokia nereikia būti?