Nors man jau virš trisdešimt, bet mane kamuoja labai vaikiška bėda: aš neturiu draugų. Kita vertus, bėda turbūt anaiptol ne vaikiška, juk vaikystėje išbėgę į kiemą mes kaip mat susidraugaudavome su savo bendraamžiais, o kilusius pykčius labai greit pamiršdavome. O dabar nors imk ir verk – neturiu ką pasikviesti į svečius, kam paskambinti, su kuo nueiti į koncertą. Juk negaliu išeiti į gatvę su pakabinta lentele „Ieškau draugų“.
Tiesa, esu specialiai artimų sielų ieškojusi internetiniuose forumuose, bet nuėjusi į keletą susitikimų supratau, kad dviems nepažįstamiems žmonėms tiesiog nėra apie ką šnekėtis. Manau, pati esu kalta, kad niekada nebandžiau išsaugoti glaudaus ryšio su vaikystės, klasės draugėmis, tačiau tuo metu tai neatrodė pernelyg svarbu. O suaugusi pajutau, kaip liūdna, kai neturi žmonių, su kuriais kartu eitum gyvenimo keliu. Bendradarbiai ir lieka bendradarbiais – kiek darboviečių teko pakeisti, tiek santykiai ir nutrūksta. Lankau sporto klubą, kartais nueinu į kažkokį seminarą ar kursus, bet ten sutikti žmonės taip ir lieka nepažįstamaisiais. Būna, kad nauja kirpėja ar klientė pasirodo labai malonus, įdomus žmogus, bet negi kviesi kavos ir prašysiesi į draugus? Pavydžiai žiūriu į žmones, kurie yra apsupti draugų, – jų gyvenimas neina veltui. Žinoma, kad bėda yra ne aplinkiniuose, o manyje – jaučiuosi neįdomi, nenuoširdi, necharizmatiška. Gal labiau noriu imti, o ne duoti, ir aplinkiniai tai intuityviai jaučia? Gerda.
MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
Gerdos laiškas dvelkia vienišumu, sunkumu užmegzti bei išlaikyti ilgalaikius santykius. Laiško pradžioje aprašoma kaip susipažįstama vaikystėje – greitai, nerūpestingai. Tas lengvumas yra dėl to, kad vaikai nemoka užsidėti „kaukių“, jie bendrauja nuoširdžiai ir atvirai. Laikui bėgant, mes imame slėpti savo tikruosius veidus, vengiame atviro bendravimo, įgijame įvairių baimių, kas trukdo užmegzti bei palaikyti santykius.
Laiško autorei reikėtų užduoti sau klausimą: kas iš šiuo metu jos aplinkoje esančių žmonių galėtų būti jos draugu/drauge? Kokios to žmogaus savybės, bruožai jai patinka? Kuom tas žmogus traukia? Ką aš pati darau, kad tas žmogus taptų man artimesnis? Dažnai mes, kuomet esame vieniši, neturime su kuo nueiti į kiną ar kavinę, apgailestaujame, kad taip yra, tačiau nieko dėl to nedarome. Kad kitas taptų mums artimesnis, mes patys turime prisiimti atsakomybę už tai, turime žengti kažkokius žingsnius, kad santykiai užsimegztų. Norint gauti – reikia investuoti.
Santykių kūrimas yra darbas. Norint turėti draugų, reikia į draugystę investuoti.
Taip pat labai svarbu atsisakyti stereotipinio mąstymo, kad tikri, patys geriausi ir artimiausi draugai – žmonės, kuriuos pažįstame seniai. Toli gražu taip nėra. Mes pereiname skirtingus gyvenimo etapus, keičiame savo vaidmenis, darbovietes, mokymo įstaigas, hobius, tad kiekviename žingsnyje galime sutikti žmogų, kuris mus sudomins, o taip ir užsimegs draugiški santykiai. Kodėl gi mūsų kirpėja negalėtų tapti ir mūsų drauge? Neretai šie stereotipai tampa mums barjerais, trukdančiais užmegzti ryšius.
Apibendrinant savo mintis, norėčiau pabrėžti, kad santykių kūrimas yra darbas. Norint turėti draugų, reikia į draugystę investuoti. Ir būtinai pamąstyti apie vidinius barjerus, kurie trukdo susipažinti ir užmegzti artimus santykius. Jei visa tai apgalvojus vis tiek nepavyks užmegzti artimų santykių, reiškia, viduje slypi gilesni randai, barjerai, reikalaujantys detalesnio tyrinėjimo, patartina – psichologo kabinete.
KATAŽINOS NEMYCKO komentaras
„Man pasisekė, nes mano artimų draugų rate beveik visos merginos netekėjusios, dauguma draugysčių išlikusios nuo senų laikų. Tačiau įvairių grėsmių santykiams buvo iškilę, ypač tuomet, kai atsirado antra pusė. Savaime aišku, imi daugiau dėmesio skirti artimam žmogui, todėl draugai pasitraukia į antrą planą. Visgi problema paprastai išsisprendžia tuomet, kai antrąją pusę supažindini su draugais. Tikrai džiaugiuosi, kad turiu be galo daug draugų iš mokyklos, studijų laikų. Jie atsiranda tarsi iš niekur – paskambina, parašo žinutę, ir tikrai ne dėl to, kad tapau žinoma.
Su savo geriausiu draugu mudu pažįstami nuo 14 metų, susipažinome muzikos mokykloje ir nuo to laiko žengiame koja kojon. Su savo geriausia drauge susipažinau prieš 6-7 metus ir manau, kad su ja išliksim artimos iki mirties.
Draugų nereikia ieškoti – jie atsiranda savaime, tiesiog imi ir juos pritrauki.
Manau, kad draugų nereikia ieškoti – jie atsiranda savaime, tiesiog imi ir juos pritrauki. Man pasisekė: aš kol kas labiau traukiu gerus žmones. Yra ir tokių draugų, su kuriais užtenka pasimatyti vos keletą kartų per metus, bet tu jauti, kad jie – tikri draugai.
Neslėpsiu, ir mano gyvenime buvo nutikimas, kai išdavė labai artimas žmogus. Nuo to karto pasidariau šiek tiek atsargesnė. Mano draugas, stebėdamas, kaip atvirai bendrauju su naujais žmonėmis, mane visuomet įspėdavo, kad būčiau ne tokia atvira. Deja, tuos jo žodžius prisiminiau per vėlai. Mano manymu, tikimybė susirasti tikrą draugą išlieka visuomet, nepaisant to, kiek tau metų. O apie nepasitikėjimą naujais pažįstamais ar abejones galiu pasakyti tik tiek: juk sakoma, kad net savimi negali pasikliauti visu 100 procentų, tai ką jau kalbėti apie kitą...“ – sako dainininkė.
Situaciją komentavo žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite: gyvenimoskonis@zmones.lt