Gražus gėlynas – džiaugsmas akims. Deja, kartais į šį grožį įsisuka neprašyti svečiai – įvairūs kenkėjai. Kaip juos išprašyti lauk iš gėlyno? Patirtimi dalijasi patyrusi augalų augintoja Loreta.
Augaliukamas darželyje gali kenkti įvairūs kenkėjai. Vieni jų – grambuolių lervos, sprakšiai, kurkliai – maitinasi šaknimis ar kitomis požeminėmis augalų dalimis, kiti – amarai, tripsai, žolinės blakės – siurbia lapų ir antžeminių augalo dalių sultis, treti – pjūklelių lervos, lapgraužiai ir jų lervos – apgraužia ar net visai nugraužia antžemines augalo dalis. Pažeisti gėlių daigai staiga nuvysta ir nudžiūsta.
♦ Kenkėjai paprastai mėgsta lengvesnes, tačiau drėgnas dirvas.
♦ Norint apsaugoti gėles nuo kenkėjų, mintančių požeminėmis augalų dalimis, rudenį dirvą reikia giliai suarti arba perkasti, rūgščias dirvas pakalkinti, nepertręšti azoto trąšomis. Augalų vegetacijos metu nuolat naikinti piktžoles, purenti dirvą, naikinti džiūstančias šakeles ir pačius augalus iš gėlyno.
♦ Rudenį augalų liekanas surinkti, sudeginti ar nunešti į kompostinę.
♦ Kad lervos susitelktų vienoje vietoje, tarp gėlių galima pasėti salotų, kurių šaknis labai mėgsta kenkėjai.
♦ Kurklius galima naikinti įkasant į žemę stiklainius ar dėžutes. Įkasti reikia taip, kad indo kraštai būtų viename lygyje su dirvos paviršiumi.
♦ Augalų antžeminę dalį, sultis siurbia amarai. Jie gyvena ant lapų, jaunų ūglių viršūnių, rečiau ant žiedpumpurių. Pažeisti augalai keičia spalvą.
♦ Amarai gyvena kolonijomis, užteršia augalus lipniomis išmatomis, ant kurių veisiasi suodligės sukelėjai.
♦ Lapų ir žiedų sultis gali čiulpti tripsai. Įvairių gėlių lapų sultimis minta žolinės blakės. Šie kenkėjai retai pastebimi, bet jų padariniai akivaizdūs, ypač ant ratilių ir jurginų. Iščiulpti lapalakščiai susiraukšlėja ir, nevienodai augant pažeistiems ir sveikiems audiniams, supleišėja, todėl primena kenkėjų pažeidimus.
♦ Daugelis čiulpiančių kenkėjų žiemoja augalų liekanose. Tik amarai žiemoja kiaušinių fazėje ant krūmų ir medžių šakų. Todėl, norint juos sunaikinti, rudenį būtina šalinti augalų liekanas, o medžius ir krūmus purkšti. Tai galima padaryti ir anksti pavasarį. Nuo čiulpiančių kenkėjų galima purkšti tabako, kraujažolių nuoviru, į kurį vėliau įmaišoma žaliojo skalbiamojo (t. y. ūkiško) muilo.
♦ Gėlių antžemines dalis gali pažeisti drugių baltukų vikšrai. Rožėms dažniausiai kenkia pjūklelio lervos. Jų esama įvairių rūšių: vienos gali nugraužti lapus ar žiedpumpurius, kitos pirmiau užraito lapų pakraščius ir tik tada graužia, treti išgraužia takus sultinguose vienmečiuose ūgliuose. Augalai apvysta ir nudžiūsta.
♦ Lapus išgraužia lapgraužiai ir jų lervos. Suaugę lapgraužiai išėda minkštimą, padarydami įvairių formų skyles. Gyslos lieka nepaliestos.
♦ Sprages nuo gėlių atbaido medžio pelenų dulkės.
♦ Norint gėles apsaugoti nuo šliužų, dirvą aplink jas reikia pabarstyti garstyčių milteliais.
♦ Drugių vikšrus reikia nurinkti nuo augalų. Pažeistus rožių lapus ir ūglius apkarpyti.
♦ Kovai su kenkėjais tinka ir tam tikri augalai. Tai česnakas, medetka, pentinis. Prieš purkšdamos šių augalų ištraukomis, įdėkite į jas žaliojo muilo drožlių. Jei neturite jo, tinka ir paprastas skalbiamasis muilas.
♦ Bordo mišinys (vario sulfato ir kalkių mišinys) – taip pat geras sanitaras daržo, sodo, gėlyno augalams. Naudoti jį reikia vos pamačius ligos požymius. Jis plona plėvele aptraukia lapus ir neleidžia ligai plisti.
Tekstas iš loretossodai.lt