Dauguma žmonių nesistebi, kai maži vaikai ima klykti išvydę varlę ar vorą ar nieku gyvu nesutinka važiuoti liftu. Juk vaikams baimės jausmas yra atleistinas! Tačiau iš vaikystės atsineštos fobijos ar įgytos jau suaugus gali tapti tikru iššūkiu. Kartais jos trukdo gyventi, nes paprastus kasdienio gyvenimo įvykius paverčia sunkiai įveikiamomis kliūtimis.
Juk sunku paaiškinti savo artimiesiems, kad perspektyvių pareigų atsisakote tik todėl, kad biuras įsikūręs dešimtame aukšte, ar įtikinti, kad kas kartą, kai svečiuojatės jų sodyboje ir pamatote vorą, imate klykti nesavu balsu tikrai ne todėl, kad norite jiems surengti šou.
Kuo skiriasi fobija nuo baimės? Visas baimes galima paaiškinti racionaliai – žmogus bijo to, kas kelia jam grėsmę. Fobijos verčia baimintis net tada, kai jokios grėsmės nėra ar ji labai menka.
Fobijos verčia baimintis net tada, kai jokios grėsmės nėra ar ji labai menka.
Gera žinia ta, kad fobijas galima įveikti. Su vienomis iš jų galima susidoroti ir patiems. Tačiau tos, kurios yra tokios stiprios, kad sukelia panikos priepuolį, įveikiamos su specialistų pagalba.
Dauguma iš jų yra atsinešamos iš vaikystės, tačiau ir suaugę gali jų įgyti. Kiekvieną problemą paprasčiau įveikti, kai žinoma jos priežastis. Tas pats pasakytina ir apie fobijas.
Pabandykite prisiminti, kada pradėjote bijoti. Galbūt vaikystėje kažkas pajuokavo ir ant jūsų užmetė varlę, o jūs mirtinai išsigandote ir iki šiol negalite į jas nė pažiūrėti? Tačiau juk jūs suaugote ir nesate ta bejėgė, netikėtai užklupta mergaitė? O gal baimė skristi lėktuvu atsirado klausantis pranešimų apie kokią nors katastrofą, o tuo metu jūsų gyvenime buvo daugybė rūpesčių ir nesėkmių ir ta žinia tarsi pasėjo mintį, kad viskas gali būti dar blogiau?
Labai svarbu pabandyti racionaliai paaiškinti sau fobijos priežastis ir suvokti, kad tai, ko bijote, nėra mirtinai pavojinga. Žinoma, galima paprasčiausiai vengti situacijų ar objektų, kurie gąsdina, tačiau tokiu atveju baimės nugalėti nepavyks ir ji gali užklupti pačiu nepalankiausiu metu.
Kartais žmogus gali net nežinoti, kad turi kokią nors fobiją, kol su ja nesusiduria. Pavyzdžiui, ofidiofobija – gyvačių baimė. Kai kurie tyrinėtojai aiškina, kad tai iš mūsų protėvių paveldėta baimė, įspėjanti apie galimą pavojų. Kadangi ne kasdien matome besirangančius smauglius ar gyvates, tai ir būtinybės ryžtingai kovoti su šia fobija turbūt nėra. Nebent ji ima reikštis net vartant žurnalus ar žiūrint televizorių, vos tik akis užmato šio gyvio šešėlį.
Įdomu, kad kone kiekvieną fobiją lydi baisios mintys. Pavyzdžiui, mintyse prognozuojama lėktuvo katastrofa, tada įsivaizduojamas skausmas, be tėvų likę vaikai. Todėl labai svarbu išsivaduoti iš tokių gąsdinančių minčių.
Labai sveika kiekvienam siaubo scenarijui užduoti kritišką klausimą: kokia tikimybė, kad tai įvyks, kodėl tai turi atsitikti būtent jums, pasvarstyti, kokie galimi kiti – pozityvūs scenarijai.
Galima mėginti susidoroti su fobijomis jas pamažu prisijaukinant. Tačiau tai daryti reikia labai atsargiai ir palaipsniui.
Mitas, kad jei prisiversite, pavyzdžiui, iššokti iš parašiuto ir įveiksite aukščio baimę, su ja sėkmingai susidorosite. Taip galima sau pakenkti dar labiau. Kaip ir pernelyg ilgai, lėtai, tačiau prisiverčiant būti su savo baime, galima ją dar sustiprinti.
Tačiau svarbiausia – kokia fobija bekamuotų, nereikia bijoti pačios baimės.