Nėra tokio darbo, kuriame būtų įmanoma išvengti permainų. Pradedant pačiomis mažiausiomis, kurios ištinka vos ne kasdien, baigiant didesnėmis ir skausmingesnėmis, kurios užklumpa kartą per metus ar penkerius. Tie, kurie dažnai susiduria su pokyčiais, nustoja bijoti ir ne taip stipriai dėl jų išgyvena. Jeigu pasikeitimų pasitaiko rečiau, natūralu, kad vien jų artėjimas ar nuojauta sukelia įtampą ir nerimą.
Permainos nėra blogai. Ne be reikalo sakoma, kad kiekviena pabaiga neša naują pradžią, kiekvienas atsisveikinimas – naują susitikimą, o kiekvienas pokytis – naują patirtį. Didžiausių sunkumų kyla dėl reakcijos į bet kokius pokyčius. Vieni juos priima lengvai, tarsi žaidimo kortomis peripetijas: jų gyvenimas mirguliuoja įvairiausiomis spalvomis, yra kupinas įvykių, nuotykių, pakilimų ir nuosmukių. Kiti mieliau renkasi ramybę, pastovumą, pažįstamą aplinką, nuspėjamus žmones – kuo mažiau stresų, tuo geriau. Bet permainos nesibeldžia prieš įeidamos ir niekas nuo jų nėra apsaugotas. Ypač darbe. Ten viskas keičiasi atsižvelgiant tiek į valstybės politiką, tiek į... direktoriaus nuotaiką. Didesnę sėkmę visada patiria tie, kurie ne tik įveikia išorinius pokyčius, bet ir patys ryžtasi aktyviai koreguoti savo gyvenimą.
Permainos ir saviraiška
Daugelis mūsų esame įsitikinusios, kad norint pasiekti sėkmę svarbiausia yra ką nors suprasti: teorijos ar naujos koncepcijos esmę, elgesio taisykles... Atrodo, kad įgysime kažką, kas taip reikalinga nūdienos karjeros pasaulyje. Todėl lankome įvairiausius kursus, seminarus, mokyklas, skaitome stirtas knygų – kaupiame informaciją.
Nuo mokyklos suolo mums įkalta į galvas: žinios – tai jėga. Tačiau kur kitos – nematerialios, neapčiuopiamos, IQ balais neišreiškiamos asmeninės savybės? Kas ir kada rūpinosi jas puoselėti? Gal todėl ir turime daug intelektualių, išmanančių savo darbą profesionalų, tačiau labai mažai žmonių, išreiškusių save. Ir dar mažiau tokių, kuriems pavyko tai padaryti ne tik darbe, bet ir kitose sferose. Kitaip tariant, tokių, kurie jaučiasi išties laimingi.
Suvokimas, kad baimė, nors ir iracionali (nepagrįsta, nelogiška), gana stipriai veikia mūsų pasirinkimus, gali būti viena svarbiausių gyvenimo pamokų. Baimė – „išmokstamas“ jausmas.
Perprasti kokį nors naują ir naudingą metodą – tik dalis rezultato. Saviraiškai reikia daugiau. Bet kokios sėkmės pagrindas – tai darbštumas, kryptingumas ir tvirtas charakteris.
Nuo pat pradžių asmenybė, ieškanti ir trokštanti saviraiškos, susiduria su trimis rimtomis kliūtimis: baime veikti, abejonėmis (dažniausiai abejojama savo jėgomis ir gebėjimais), nerimu dėl ateities. Visos jos mums pažįstamos ir yra ne kas kita, kaip permainų baimė.
„Veikėjai“ ir „svajotojai“
Kai kurie jau, rodos, nuo gimimo menkai pasiduoda šioms baimėms arba kuriai nors vienai iš jų. Šie žmonės (pavadinkime juos „veikėjais“) greitai ir tarsi be jokių pastangų pasiekia tai, ko „svajotojai“ drįsta tik slapčia norėti. O ir svajoja pastarieji trumpai: greitai susigalvoja daugybę pačių įmantriausių „pasiteisinimų“, „kliūčių“, įvairiausių „negaliu“, kad tik nereikėtų keltis iš krėslo ir drąsiai eiti įgyvendinti savo troškimo. „Veikėjai“ – tikra dovana bet kuriai įmonei, korporacijai ar bendruomenei, nes moka veikti net tuomet, kai aplinkybės jiems itin nepalankios.
Tačiau „veikėjai“ ir jų gyvenimo būdas nėra ir negali būti siekiamybė. Reta kuri iš mūsų pritartume, kad mestis stačia galva į pavojų, nepaisant jokių baimių ar racionalių argumentų, yra gerai. „Veikėjai“ dėl savo karjeros aukoja per daug. „Svajotojai“, priešingai, neaukoja nieko, tik stengiasi visko išvengti – tai irgi ne pats tiesiausias kelias į laimingą ateitį.
Šiek tiek apie permainų baimę
Baimė, kurią jaučiame artėjant permainoms, nėra beprasmiška. Fizinis skausmas signalizuoja apie (galimą) kūno pažeidimą (antai prisilietusios prie karšto lygintuvo pajuntame skausmą ir akimirksniu atitraukiame pirštą: skausmas – pavojaus signalas), o baimė – apie galimas sielos žaizdas. Ši baimė informuoja apie realią grėsmę arba įspėja, kad kažkuri dvasinio gyvenimo sfera nėra kaip reikiant išlavinta ir ją dar reikėtų „paauginti“. Pavyzdžiui, baimė prarasti ryšį su vienu ar kitu žmogumi yra tiesiog įsigėrusi mums į kraują. Ją įmanoma sumažinti, tačiau visiškai jos atsikratyti nepavyks. Tuo tarpu jei bijome prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, tai reiškia viena – teks su savimi padirbėti ir sustiprinti „silpnas dvasines pozicijas“.
Suvokimas, kad baimė, nors ir iracionali (nepagrįsta, nelogiška), gana stipriai veikia mūsų pasirinkimus, gali būti viena svarbiausių gyvenimo pamokų. Baimė – „išmokstamas“ jausmas. Kūdikiai nebijo beveik nieko, nes nepažįsta pasaulio grėsmių. Tik vėliau išmokstame girdėti vidinį – baimės – balsą, kuris sako: „Neik, nedaryk, nekovok...“ Kitas vidinis – tikėjimo savimi – balsas ragina elgtis priešingai. Kurio iš jų klausyti? Arba, jei tiksliau formuluosime klausimą, ką daryti, kad tikėjimo savimi balsas būtų stipresnis už baimės?
Susikoncentruokime į veiksmą, kurį ketiname atlikti, ar veiklą, kurios trokštame imtis.
Nustatykime savo baimės šaltinį: bijome atmetimo? Pajuokos? Nesėkmės? Klausdamos savęs, eikime vis gilyn ir gilyn. (Jei bijome pajuokos, ką ji mums reikštų? Gėdą? O jei nesėkmės? Ji reikštų finansinę krizę? Savigarbos praradimą? ir t. t.)
Atpažinkime jausmus, kurie gali konfrontuoti su baime: pasididžiavimas savimi priėmus sunkų sprendimą arba pasiekus tolimą tikslą; iššūkio troškimas; aistra varžytis arba rizikuoti...
Užsimerkime ir susikoncentruokime ne į baimę, o į priešingus jausmus. Klausykime vidinių balsų, kurie sako: „Eik ir pamėgink! Tu sugebėsi! Jei kiti gali, kuo tu blogesnė? Galų gale tai tik naujos tarnybinės pareigos. Kasdien milijonai keičia darbus, ir nieko... Jei ką ir prarasi, nebent menką algą ir darbovietę, prie kurios net automobilio nėra kur pasistatyti.“
Kartokime tai, kol tikėjimo savimi balsas prabils aiškiai ir nedviprasmiškai.
Čiupkime jautį už ragų – ir tegu baimė bijo mūsų!
Kaip imtis didžiųjų permainų
Kad bent iš dalies išsipildytų neišreikštos svajonės ar troškimai, turėsime įdėti pastangų. Būtinai numatykime sėkmės siekimo strategiją, neatimdamos iš savęs įprastinio komforto ir nejaukdamos kasdienio gyvenimo.
Darbe dažniausiai pasitaikanti baimė – tai baimė veikti. Ji turi daugybę komponentų: bijome priimti sprendimus, kurie gali būti negrįžtami, atsakomybės už save ir kitus, praradimų, rizikos, nesėkmių, bankroto... Kaip visa tai įveikti?
Pirma. Maksimaliai sumažinkime būsimų žingsnių riziką. Mintis „aš galiu prarasti viską“ sustabdė ne vieną norinčiųjų pakeisti pasaulį kartą. Atidžiai išanalizuokime, kokios išorinės aplinkybės ar mūsų asmeninės savybės gali trukdyti siekiant tikslo ar didinti pralaimėjimo riziką. Pakeiskime savo naudai viską, ką tik įmanoma; neskubėkime – geriau ilgiau, bet atidžiau.
Antra. Numatykime atsarginį variantą. Jį turėdamos drąsiau žengsime pirmyn. Pavyzdžiui, jei ryžtamės prašytis paaukštinamos ir bijome, kad bus atsakyta, galime nuspręsti, ką darysime išgirdusios „ne“: a) prašysime bent padidinti algą; b) mėginsime pereiti į kitą padalinį – kad įgytume įvairesnės patirties; c) liksime ten pat ir nieko nekeisime – tam svarbu palaikyti puikius santykius su kolegomis ir viršininkais. Jei ryžtamės keisti darbą, taip pat verta apsidrausti: a) susitaupykime, kad neištiktų finansinė krizė; b) iš senosios darbovietės išeikime tik jau turėdamos konkretų naujo darbdavio pasiūlymą. Tada ateitis neatrodys tokia baisi: žinosime, kad bet kokiu atveju neprapulsime, – tai suteiks jėgų ir pasitikėjimo savimi.
Trečia. Reikalinga palaikymo komanda. Pavyzdžiui, draugai, kurie kasdien primintų, kad būtina daryti viena ar kita ir kad trauktis jau nebėra kur. Verslo partneriai, kurie daro tą patį, ką ir mes, ir nuolat reikalauja nuveiktų darbų ataskaitos. Šeima, kuri mumis tiki ir stengiasi moraliai mus palaikyti. Galiausiai mėgstama muzika, knygos, sportas, gamta – begalė dalykų, kurie suteikia jėgų.
Visų šių dalykų kompleksas padeda iš esmės keisti gyvenimą. Bet keisti ne beprotiškai, paklūstant vienam ar kitam savo kaprizui, o apgalvotai veikiant ta kryptimi, kurios trokšta mūsų siela.