„Kaip baisiai atrodau!“, „Turbūt nesu verta geresnio gyvenimo!“, „Vėl susimoviau!“... Pažįstami priekaištai? Kaip pradėti save vertinti geranoriškiau? Psichologė ir meno terapijos specialistė Lucia Capacchione teigia, kad vidinio kritiko atsikratyti neįmanoma, bet kartais galima jį priversti užsičiaupti.
Ką dažniausiai mes girdėdavome vaikystėje? Ne, ne kad esame tikri šaunuoliai, bet frazę...
...„kaip tau ne gėda?“
Vaikas kažką numeta, sudaužo, išsitepa, netyčia sulaužo žaislą – nė vienas augdamas to neišvengia. Tačiau tėvams kažkodėl atrodo, kad jų vaikas jau iškart turi būti tobulas. Todėl, geriausiu atveju, jie išraiškingai atsidūsta, o blogiausiu, ima rėkti: „Kaip gali būti toks nevėkšla? Žiūrėk, kur eini! Siaubas, o ne vaikas! Kaip tau ne gėda?“ Ir mums būdavo gėda, nes atrodydavo, kad tai nutinka TIK mums, o kiti vaikai šimtą kartų šaunesni ir ant jų tėvai nerėkia.
Bėda ta, kad ilgainiui bet kurioje nemalonioje situacijose, mums ausyse vis suskamba tėvų vertinimai, tik girdime juos pirmuoju asmeniu.
Aišku, tėvai net nepagalvoja apie tai, jog frazę, kad jų brangus kūdikis yra beviltiškas nevėkšla, mums įkals į galvą visam gyvenimui. Ne, jie mano, kad tokiomis frazėmis vaiką sudrausmins ir privers elgtis „gerai“. Bet bėda ta, kad ilgainiui bet kurioje nemalonioje situacijose, mums ausyse vis suskamba tėvų vertinimai, tik girdime juos pirmuoju asmeniu: „Ir kaip man ne gėda...“, „Ir vėl prisidirbau...“ Mumyse apsigyvena vidinis kritikas ir nuolat mus bara, bara ir bara.
Koks tas kritikas?
Griežtas. Kuris be gailesčio praneša, kad nieko gero nepasiekėte karjeros srityje, vis dar esate vieniša, o jei ne vieniša, tai ne itin laiminga, kad nesugebate to ar ano, kad tiesiog laimė šypsosi ne jums, o visiems kitiems. Neapgaudinėkite savęs kažkada girdėtomis frazėmis, kad konstruktyvi kritika visada naudinga, o daiktus vadinti tikraisiais vardais – stiprybės požymis.
Lucia Capacchione teigia, kad JOKIOS naudos iš vidinio kritiko nėra. Jo paskirtis – išlaikyti mus kadaise sukurtuose rėmuose ir neleisti iš jų išsiveržus išbandyti savęs kitaip ir kitur. Nes vos tik krustelime, jis jau prabyla: turbūt nepasiseks, kažin ar sugebėsiu...?
Taigi, mes bijome palikti nemėgstamą darbą, nutraukti neperspektyvius santykius, nes taip pataria vidinis kritikas. Ir padarome sau daugiau žalos, nei ėję, bandę, kas kad dar suklupę, bet bent išmokę kažko vertingo. Psichologė siūlo penkis žingsnius, kurie padės atsilaikyti prieš vidinio balso kritiką:
- Paimkite lapą arba atsiverskite dienoraštį.
- Surašykite visus kaltinimus ir pastabas, kurias tik girdite iš vidinio kritiko. Tai reikia padaryti antruoju asmeniu: tu stora, negraži, negabi, niekada nesi nieko reikšmingo pasiekusi savo jėgomis ir t.t.
- Ramiai perskaitykite visus kaltinimus ir įvardinkite sau, ką jaučiate juos „girdėdama“.
- O dabar perimkite rašiklį į kitą ranką (kairę, jei esate dešiniarankė ir atvirkščiai) ir į kiekvieną kaltinimą parašykite atsakymą – taip, kaip apsigintumėte, pabrėždama savo privalumus, jei jus kaltintų realus asmuo. Suprantama, kita ranka rašyti bus labai nepatogu ir užtruksite ilgokai, bet nemeskite pradėto darbo. Svarbiausia – rašykite.
- Užbaigusi perskaitykite atsakymus garsiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl daugiausia pasiekia netvarkingi žmonės?
Lucia Capacchione teigia, kad šis pratimas itin efektyvus. Mat rašydami atsakymus ranka, kuria paprastai nerašome, mes sukuriame naujas neuronų jungtis ir susilpniname senas, kurios „atsakingos“ už vidinę kritiką. Visiems laikams vidinio kritiko neatsikratysime, tačiau reguliariai atlikdami šį pratimą pakelsime savivertę ir galėsime lengviau priimti drąsius sprendimus.