Kaip alkoholis pakeičia mūsų smegenų struktūras? Kodėl vieni gali gerti saikingai, o kiti ganėtinai greitai įpuola į alkoholio liūną? Ar įmanoma išbristi iš to liūno ir gyventi kitaip?
Į šiuos ir dar daugiau klausimų Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto organizuotoje atviroje paskaitoje pabandė atsakyti gydytojas psichoanalitikas ir medicinos mokslų daktaras Tomas Kajokas, turintis daugiau kaip 30 metų darbo su priklausomybėmis nuo alkoholio patirtį.
„Paskaitos pavadinimas ganėtinai provokuojantis – Kaip (ne)išmokti gerti? Nuolat girdėdamas iš savo pacientų tokias frazes, kaip: „jis moka gerti, o aš ne“, nusprendžiau apie šią „išmokimo“ savoką pakalbėti plačiau ir pažvelgti į gėrimo fenomeną per išmokimo perspektyvą. Tad kaipgi taip nutinka, kad mes pasirenkame alkoholį ir kaip tas išgėrimas tampa mūsų smegenų mokytoju?“, – paskaitą pradėjo specialistas.
Anot T.Kajoko, šiuolaikinėje visuomenėje geriančius žmones lydi tam tikra izoliacija ir neviltis – jų nenorima priimti į gydymo įstaigas, jų šalinasi artimieji ir jie patys yra praradę viltį, kad kada nors nustos gerti.
Mūsų visuomenė pamažu jau pradeda suvokti, kad gėrimas nėra tam tikra teisė, kad alkoholio vartojimas tėra klasta, tam tikras masalas, kad jį mums tiesiog bando „prastumti“ kaip tradiciją ar vertybę, be kurios negali būti nei gimtadienių, nei vestuvių, nei laidotuvių“
„Iš tikrųjų tik mažoji geriančiųjų dalis – iš dešimties tik du–trys visiškai ir nustoja gerti, dar kokie trys–keturi gyvenime „pasitvarko“ tiek, kad jų gėrimas tampa bent kiek mažiau žalojantis, trečdalis iš jų – iš esmės niekada nepasikeičia, o kita dalis – pagalbos taip ir nesikreipia.
Kita vertus, mūsų visuomenė pamažu jau pradeda suvokti, kad gėrimas nėra tam tikra teisė, kad alkoholio vartojimas tėra klasta, tam tikras masalas, kad jį mums tiesiog bando „prastumti“ kaip tradiciją ar vertybę, be kurios negali būti nei gimtadienių, nei vestuvių, nei laidotuvių“, – tikino T.Kajokas.
Kaip išmokti gerti ar kaip neišmokti gerti?
„Kaip manote, kuris klausimas yra teisingesnis: kaip išmokti gerti ar kaip neišmokti gerti? Man atrodo, jie abu yra neteisingi. Čia ir slypi provokacija, nes iš tiesų gerti mes mokomės savaime. Susiduriant su tam tikrais reiškiniais mūsų smegenys visą laiką mokosi, ir dėl to nieko negalime padaryti, visa „informacija“ tiesiog nugula į mūsų nevalingą atmintį, ir mes negalime jos ištrinti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Neįmanoma išsiugdyti valios kontroliuoti alkoholį“ (I dalis)
Kita vertus, egzistuoja ir kita dimensija: galėti išgerti ir negalėti išgerti. Ir ji, ko gero, yra daug svarbesnė nei mokėjimas. „Galėjimas“ atspindi tam tikrą teisę, narcisistinį aspektą, juk sakoma: „Kas man gali uždrausti? Aš galiu!“, bet galiausiai ateina tam tikra diena, kai žmogus jau pradeda kalbėti kitaip ir jis sako: „Aš negaliu neišgerti“. Būtent tada jis kreipiasi pagalbos“, – tikina psichoanalitikas.
Specialisto tikinimu, geriantys iš tiesų yra išmokę gerti, jie yra mokslo pirmūnai šioje srityje ir būtent dėl to, kad yra puikūs mokiniai, anot T.Kajoko, jie ir yra nelaimingi.
„Tiesą pasakius, laimingi susidūrę su alkoholiu yra tik tie, kurių smegenys gerti nemoka, kurios alkoholio neatpažįsta arba kaskart nustemba su juo susidūrusios. Juk priklausomybė ir atsiranda tik tada, kai tam tikra medžiaga veikia mūsų jausenas, jei to nebūtų – nebūtų ir priklausomybių“, – tikina T.Kajokas.
Kodėl geriame?
Psichoanalitiniu požiūriu, anot T.Kajoko, gėrimas yra simptomas – žmogus tiesiog ieško tokios medžiagos, kuri geriausiai kompensuotų jo jaučiamą deficitą arba geriausiai išryškintų tokias savybes, kurių jis mano stokojantis.
„Žinote, kaip sakoma: „Išgėręs aš tampu toks linksmas ir fainas“, lygiai taip pat, kaip ir baiminamasi išeiti į sceną iš pradžių neišgėrus „tos medžiagos, kuri padeda įveikti baimę“. Bet geriama ir iš kančios, taigi alkoholiu kartu malšiname ir savo juntamą skausmą.
Priklausomybę nuo alkoholio iš biologinės pusės tyrinėjantys mokslininkai sako, kad kiekvienas iš mūsų turime motyvaciją išgerti, kuri bėgant metams vis labiau didėja, bet dėmenys, kurie dalyvauja toje motyvacijoje, yra gana skirtingi. Iš pradžių paprastai žmonės sako: „Aš noriu išgerti, nes man gi bus linksma“, bet praeina kažkiek laiko ir tas pats žmogus jau sako: „Ne tai, kad aš noriu, bet man reikia išgerti“. Kartais žodis „reikia“ būna ir pradžioje – jei žmogus yra labai liūdnas, depresiškos nuotaikos, jis sako: „Buvo sunki diena, man reikia išgerti, nes kitaip nesusitvarkysiu“.
Taigi atsirandant tam išmokimo gerti fenomenui, iš pradžių to „noriu išgerti“ būna vis daugiau ir daugiau, tačiau vėliau kažkokiu momentu įvyksta virsmas, ir to „noriu“ darosi vis mažiau. Praėjus maždaug 15–20 metų vienintelis žmogaus motyvas, kodėl jis geria, yra toks – jis geria ne todėl, kad to nori, o todėl, kad jam to reikia“, – paskaitoje dėstė psichoanalitikas.
Kas vyksta su mūsų smegenimis?
„Mūsų smegenys yra pusiausvyroje dėl to, kad turime mus aktyvinančias sistemas ir tas sistemas, kurios mus slopina. Dėl to visiškai be problemų galime vienu metu būdrauti, apie kažką galvoti, spręsti užduotis, o kitu metu – atsipalaiduoti, ilsėtis ar miegoti.
Kas nutinka pavartojus alkoholio?
Jei maždaug 70 kg sveriantis vyras išgeria 50 g stipraus alkoholio, jo kraujyje atsiranda maždaug 0,5 prom. alkoholio – tokio kiekio jau pakanka, kad smegenyse suaktyvėtų slopinančioji sistema. Tik tą sistemą alkoholis veikia ne tiesiogiai, o kaip stiprintuvas, vadinasi, jeigu aš buvau ramus, tai pasidariau dar ramesnis. Taigi kuo mes esame ramesni, tuo ramiau mus veikia alkoholis, čia yra jo paradoksas, tačiau tai vyksta tik pradžioje“, – tikina T.Kajokas.
O kas nutinka, jei alkoholis, kad ir nedideliais kiekiais, tačiau bėgant metams vartojamas vis dažniau? Anot specialisto, jeigu geriama daugiau, alkoholis slopinti pradeda ir smegenis aktyvinančias sistemas, dėl to ilgainiui nukenčia mūsų atmintis, sutrikdoma sąmonė.
„Taip nutinka dėl to, kad tas slopinimo efektas pirmą kartą išgėrus alkoholio ir tampa pirmąja alkoholio pamoka, kurią gauna mūsų smegenys. Juk kai geria jauni žmonės, iš esmės jie patiria vienokį ar kitokį slopinantį alkoholio efektą ir dažniausiai tas alkoholio sukeliamas linksmumas būna dėl to, kad paprasčiausiai atsipalaiduoja visi žmogaus socialiniai susivaržymai.
Pirminis alkoholio efektas yra slopinantis, tačiau bėgant metams, alkoholio vartojant vis daugiau, smegenys jau įsimena tą slopinantį pirminį efektą ir pradeda jam priešintis, – tikina T. Kajokas.
Taigi pirminis alkoholio efektas yra slopinantis, tačiau bėgant metams, alkoholio vartojant vis daugiau, smegenys jau įsimena tą slopinantį pirminį efektą ir pradeda jam priešintis, o kadangi jos vis tiek dar bando išlaikyti pusiausvyrą, tam ilgainiui įsijungia daugiau mechanizmų.
Vėliau visos mūsų smegenų sistemos persimaišo ir galiausiai – išgėrus mūsų nuovokumas šauna į viršų, o ramybės sistema gerokai susilpnėja, todėl, viena vertus, sutrinka miegas, atsiranda nerimas, tačiau, kita vertus, žmogaus galvoje yra labai daug minčių ir pojūčių, artėjančių iki skausmo“, – pasakoja psichoanalitikas.
Anot jo, alkoholį vartojant ilgą laiką smegenyse atsiranda joms visiškai nebūdinga, svetima pusiausvyra ir ją kompensuoti galima tik alkoholiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Priklausomybę nuo alkoholio kodavimu paverčiu priklausomybe nuo blaivybės“ (II dalis)
„Jei išgeri, tada būna visai neblogai, bet poveikis staigiai praeina ir tada būna vėl blogai, taip žmogus pradeda gyventi lyg ant pjūklo ašmenų, o taip gyvenant labai šokinėja ir jo emocijos – gerumą ir meilumą labai staigiai keičia pyktis ir agresija. Taip ir visi buvę vadinamieji malonūs alkoholio efektai iš tiesų lieka tik prisiminimas. Dabar realybė tampa kitokia – ilgai geriantis žmogus negali pailsėti, nes jo smegenys niekad neišsijungia, ir jis net negali nustygti vietoje – jam gulėti 15 minučių ir žiūrėti į dangų yra tikra kančia, jis jaučia nuolatinį norą judėti, nes tokiu būdu jis kontroliuoja savo jaučiamą nerimą ir įtampą.
Taigi ilgai geriantis žmogus, kurio smegenys „išmoksta“ reaguoti į alkoholį, galiausiai nuolat būna susierzinęs, piktas, nerimastingas, baimingas, vienišas ir liūdnas, o tai – depresiško žmogaus paveikslas“, – paskaitoje dėstė specialistas.
Liūdniausia, anot T.Kajoko, yra tai, kad mūsų smegenys išmoktų pamokų nepamiršta, taigi net jei žmogus, ilgai vartojęs alkoholį, nuspręs 10 metų jo negerti, vis tiek jo smegenys į alkoholį galiausiai reaguos taip pat.
Nekontroliuojamo gėrimo pranašai
Priklausomybes kontroliuoti sunku, tačiau lygiai taip pat sunku ir laiku pastebėti, kada alkoholio vartojimas iš tiesų jau prarado saiką. Juk dažnas sako: „Aš geriu saikingai, tai man viskas gerai“. Tačiau ar tikrai tai nėra tik saviapgaulė? T.Kajoko tikinimu, kalbant apie alkoholį ir priklausomybę nuo jo, saiko kriterijumi vadovautis apskritai nederėtų.
Ilgai geriantis žmogus, kurio smegenys „išmoksta“ reaguoti į alkoholį, galiausiai nuolat būna susierzinęs, piktas, nerimastingas, baimingas, vienišas ir liūdnas, – paskaitoje dėstė specialistas.
„Mūsų saiko pojūtis keičiasi su laiku. Kai tam tikrą alkoholio kiekį išgeriame dar būdami jauni, jaučiamės apsvaigę, tačiau jei po 20 metų kad ir nedažno alkoholio vartojimo, vėl išgersime tokį patį kiekį, mums jau bus gerokai per mažai, kad pasijustume apsvaigę. Ir dėl to juo kliautis nelabai reikėtų.
Tad kaip žinoti, ar mūsų alkoholio vartojimas jau tapo nekontroliuojamas?
Yra keletas nekontroliuojamo gėrimo pranašų, kuriuos labai svarbu žinoti, nes atsiranda jie anksčiau nei galima diagnozuoti priklausomybę nuo alkoholio, bet jie jau iš karto rodo jūsų genetinį polinkį, jūsų tendenciją.
Noras linksmintis išgėrus. Jeigu žmogus, pavartojęs alkoholio, yra sunkiau „nuguldomas“, jis darosi aktyvesnis, nori judėti, tai rodo, kad toji jo aktyvioji smegenų dalis yra stipri, stipresnė nei turėtų būti, nes, tiesą pasakius, sveikas žmogus yra tas, kuris išgeria šiek tiek alkoholio ir eina miegoti. Kitaip tariant, tas, kuris išgėręs iš karto „nulūžta“, yra daug sveikesnis už tą, kuris gali sėdėti prie stalo, išgerti pusė litro degtinės ir sakyti tam „nulūžusiam“: „Ek, tas tai nevykėlis...“.
Miego sutrikimai. Tai dar vienas ganėtinai ankstyvas požymis, kad alkoholis jau pradeda keisti smegenis. Juk kaip jau minėjau, alkoholis pradžioje pasižymi slopinančiu poveikiu, tačiau kuomet smegenys išmoksta savo pamokas, prisitaiko prie alkoholio, šis slopinimas nebeveikia, ir žmogus pradeda prabusti gerokai anksčiau. Taigi jei jūsų gyvenime taip nutinka, kad išgėrę jūs prastai miegate, sunkiau sekasi užmigti ar atsikeliate daug anksčiau, būkite dėmesingi, vadinasi jūs turite geną, kuris aktyvina alkoholio poveikį“, – perspėja T.Kajokas.
Ar yra vilties geriančiajam?
Anot specialisto, jei jau pradėjote gerti ir tapote geriančiuoju, niekada neįmanoma sugrįžti į savo pradinę versiją.
„Jei anksčiau dažnai alkoholį vartojęs žmogus negeria kad ir 10–15 metų, jis vis tiek turės geriančiojo savybių: jis bus niūresnis, kategoriškesnis, staigesnis. Tačiau jei jis supranta, kad jam keistis reikia dar nepasiekus tos deficitinės stadijos, tikėtina, kad nustojęs gerti, jis taip pasikeis, jog niekas net neįtars, kad jis gėrė, bet tai galioja tik tuo atveju, jei ši problema sprendžiama ganėtinai anksti ir, aišku, tam reikia ne savaičių, ne mėnesių, o metų.
Kartais sakau savo pacientams, kad blaivybė nėra tikslas, blaivybė yra sąlyga sukurti naują save, tad būkite atidūs rinkdamiesi mokytojus ir žinokite, kad alkoholis tikrai nėra pats geriausias mokytojas“, – tikino psichoanalitikas Tomas Kajokas.
Visą psichoanalitiko paskaitą žiūrėkite vaizdo įraše: