Garsiausi psichologai teigia, kad kūdikystėje svarbiausia – saugus ryšys su motina. Ir jie teisūs. Tačiau šįkart mums rūpi kas kita: kokią įtaką motinos emocinis palikimas turi vaikų gyvenimui?.. Kaip jos auklėjimo stilius, charakteris, elgesys veikia jų dabartį?
Kartais šis poveikis – šviesus ir pozityvus, o kartais – tamsus ir klaidinantis, keliantis sumaištį, pyktį, nežinią. Pastaruoju atveju akivaizdu, kad ryšys su motina ne iki galo pažintas, – juk psichinę sveikatą ir emocinę gerovę visada stipriausiai veikia tai, kas slypi pasąmonėje. Todėl svarbiausia – suvokti, koks tas motinos faktorius ir kokia jo įtaka.
Gyvenime įmanoma gerai jaustis tik tuomet, kai tarp vaikų ir mamos viskas yra išspręsta, aišku, suprantama. Toliau išvardyti penki mamų tipai, kuriuos išskyrė psichologijos mokslų daktaras Stephanas Poulteris.
Jis teigia, kad nėra mamų grynuolių – visoms būdingi bent keli iš išvardytų auklėjimo stilių. Ir mes vaikystėje esame po truputį patyrusios kiekvieno. Tačiau svarbiausias – tas vienintelis, kuris iki šiol pozityviai arba negatyviai (o dažniausiai – ir taip, ir taip) mus veikia.
Penki mamų ir jų dukterų tipai:
1. Mama perfekcionistė: pernelyg kontroliuojanti, nerimastinga, baikšti, nuolat susirūpinusi savo išvaizda. Vaikai dažnai užauga per daug savikritiški.
Jos duktė: atsakinga, patikima (visose gyvenimo srityse), vertina sunkų darbą, užsispyrimą. Tačiau nuolat jaučia, kad kitų nuomonė – kur kas svarbesnė ir svaresnė nei jos. Įsivaizduoja, kad pasaulis mato ir vertina kiekvieną jos žingsnį.
2. Nenuspėjama mama: įsitempusi, pikta. Jos emocijos virte verda, todėl auklėjimas – chaotiškas, paremtas ne protu, o akimirkos nuotaika. Šeimos krizės, keisti įsitikinimai, didžiausios negandos pirmiausia gimsta jos galvoje, kur sukauptos, rodos, neišsenkančios katastrofų atsargos. Nemaža jų porcija tenka vaikams.
Jos duktė: pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais ir pavydėtina empatija. Geba uždegti, sužavėti aplinkinius, paguosti liūdinčius, pagelbėti nelaimėje. Ji anksti išmoksta perprasti žmones ir situacijas (vaikystėje tik empatija jai padeda prisitaikyti prie mamos nuotaikų kaitos). Chaotiškas auklėjimas nepraeina be pėdsakų: nenuspėjamos mamos dukters širdyje yra pykčio, skausmo, nerimo.
3. Mama geriausia draugė: su vaikais bendrauja kaip su sau lygiais. Tai – vienas iš būdų išsisukti nuo būtinybės brėžti ribas (kas vaikui galima ir ko negalima, kas jo laukia nusižengus taisyklėms). Vengia motinos vaidmens, jai atrodo, kad, prisiėmus jį, pasibaigtų jos (kaip moters) gyvenimas. Tiek mama, tiek duktė tampa viena kitos patikėtinėmis ir partnerėmis – tai gerai. Tačiau būtų puiku, jeigu duktė turėtų ne tik draugę, bet ir mamą.
Jos duktė: puikiai supranta, kokios svarbios yra ribos tarp vaikų ir tėvų, kolegų, draugų. Drąsiai prisiima atsakomybę ir tampa lydere. Jai būdinga stipri atmetimo baimė – atrodo, kad mylimi žmonės gali ją palikti arba atstumti. Baimindamasi būti nesuprasta ir nemylima, gali būti šiurkšti brangiausiems žmonėms.
4. Mama kengūra: bene dažniausiai pasitaikantis tipas. Mama kengūra nesijaučia saugi, negali paleisti vaikų ir suvokia juos ne kaip individus, o kaip savo pačios dalį ar tęsinį. Atžalos labai greitai supranta, kad pagrindinis jų vaidmuo – padėti mamai spindėti ir nedaryti jai gėdos.
Jos duktė: pasižymi puikia intuicija, geba nuspėti kitų poreikius ir norus, lojali, atsidavusi. Tačiau nepasitiki savimi, sunkiai priima sprendimus. Jai atrodo, kad mamos nuomonė kur kas svarbesnė, teisingesnė ir svaresnė nei jos.
5. Ideali mama: jungia geriausias visų išvardytų tipų savybes. Visuomenėje tokių mamų – maždaug 10 procentų. Būdama emociškai stabili, ideali mama mato savo vaikus kaip unikalias asmenybes ir padeda jiems siekti nepriklausomybės. Nebūtinai tobulo charakterio, tačiau, kad ir kas dėtųsi už namų ribų, kad ir kas vyktų tarp jos ir vyro, kad ir kokie jausmai ją valdytų, būdama su vaikais ji pirmiausia – mama.
Jos duktė: kadangi jaučiasi mylima ir suprasta, nebijo rizikuoti, santykius kuria nesibaimindama atmetimo reakcijos, pasitikėdama aplinkiniais. Jos ryšiai su kitais žmonėmis geri, kaip, beje, ir su mama. Jųdviejų – artimiausių pasaulyje moterų – emocinis gyvenimas aiškus ir paprastas, be jokių povandeninių akmenų.
Suprasti ir pažinti savo mamą
Pažinimas – bene viso psichologijos mokslo ir visos psichoterapinės praktikos moto. Tai, ką pažįstame, gebame valdyti: priimti arba atmesti, modifikuoti, konstruoti, pritaikyti prie savojo aš ar prie susiklosčiusių aplinkybių. Todėl labai svarbu suprasti viską, kas vyksta tarp mūsų ir mamos: kokie jausmai tvyro, kokių kyla prisiminimų, ar neslegia nuoskaudos? Kuo daugiau žinosime apie save ir savo mamą, tuo didesnė atsiras erdvė ne tik mūsų asmeninei brandai, bet ir tarpusavio santykių raidai.
Neteiskime, nevertinkime, nekritikuokime mamos. Žvelkime į ją ir į tarpusavio ryšį ne iš vaiko, o iš suaugusio žmogaus pozicijos.
Neteiskime, nevertinkime, nekritikuokime mamos. Žvelkime į ją ir į tarpusavio ryšį ne iš vaiko, o iš suaugusio žmogaus pozicijos. Įsijauskime į jos situaciją, stenkimės ją stebėti, pažinti, suprasti. Ji, be abejo, darė klaidų ir jų tebedaro. Kaip ir visos mamos. Jei sunku suprasti ir atleisti, pagalvokime apie jos charakterį, gyvenimo būdą ir sąlygas. Galbūt mama davė mums viską, ką galėjo duoti geriausio, – viską, ką galėjo suteikti, būdama tokia, kokia yra.
Kitas žingsnis – prisiimti atsakomybę už ryšį su mama. Tarpusavio ryšys priklauso ne vien nuo mamos. Ir mes dalyvavome jį kurdamos jau nuo pat lopšio, nes kūdikis, ateidamas į šį pasaulį, atsineša savo poreikių, charakterį, bendravimo būdą. Atsakomybės prisiėmimas svarbus: juk tol, kol tikėsime, kad už mūsų santykius atsakinga tik mama, negalėsime nieko pakeisti! Nei jos, nei santykių... Ir jausimės bejėgės.