Kaip dažnai „kitokios“ moterys lieka nepastėbėtos?

Diskusija kino teatre „Pasaka“/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-03-08 22:03
Šeštadienį kino teatre „Pasaka“ vyko renginių ciklo „Šeršėliafam“ organizatorių inicijuota diskusija apie moteris, kurioms diagnozuotas autizmas.

Pokalbis vyko po islandų režisierių Kristján Kristjánsson ir Bjarney Lúðvíksdóttir filmo „Nematomosios“ (Seeing the Unseen, 2017) peržiūros.

Filmas – įtaigi poetinė dokumentika, atskleidžianti septyniolikos islandžių moterų kelią link autizmo diagnozės bei nagrinėja problemą, kodėl autizmas moterims ir mergaitėms ilgą laiką visuomenėje nebuvo diagnozuojamas. Filme analizuojama, kaip dažnai „kitokios“ moterys lieka nepastebėtos, nesuprastos ir nesulaukia pagalbos.


Diskusijoje po kino seanso dalyvavo Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos narė Barbora Suisse, autizmo diagnozę turinti verslininkė ir LSMU dėstytoja Kristina De Witte, Lietuvos psichiatrų asociacijos vadovė, konsultuojanti suaugusius autistiškus asmenis Ramunė Mazaliauskienė.

„Šis filmas skirtas tiems, kuriems gyvenime nepasisekė. Žiūrėdama jį, galvojau, ar bus nors vienas veikėjas, kuriam pavyks viską išspręsti sėkmingai – tokių nebuvo. Aš to tikėjausi iš filmo“, – sakė Kristina.

Diskusijos dalyvės sutiko, jog moterų autizmas Lietuvoje yra dar nenuodugniai išnagrinėtas – kol kas neturime naujausių oficialių skaičių, kiek mūsų tautiečių serga šia liga.

Buvo prisiminta, kad pats H. Aspergeris savo veikaluose ir tyrimuose aprašė tik vyriškosios lyties pacientus. Tais laikais buvo galvojama, kad mergaitės ir moterys negali sirgti autizmu. Pats filmo pavadinimas – „Nematomos“ – yra labai taiklus apibūdinimas moterims, sergančioms autizmu. Juk jos dažnai būna nematomos.

Diskusija kino teatre „Pasaka“/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Diskusija kino teatre „Pasaka“/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

„Labai svarbu, kad gydytojai padėtų paaiškinti diagnozę – man pačiai tai labai padėjo. Galiu teigti, kad būtent tai ir buvo mano sėkmės istorija – gydytoja Mazaliauskienė vienintelė sugebėjo man ne diagnozuoti, o išaiškinti, kuo aš sergu“, – prisiminė Kristina.

Moterys priminė, kad Lietuvoje autizmas, kaip suaugusiųjų liga, įteisintas tik 2015-aisiais. Iki tol vaikai, kuriems buvo diagnozuotas autizmas, sulaukę 18-os metų, galėjo „patys pasirinkti“ – ar diagnozė bus pakeista į šizofreniją, ar jie visgi bus neturintys sveikatos sutrikimų piliečiai. Dėl to dabar turime ištisą kartą žmonių su neteisinga diagnoze.

Oficialiais 2017-ųjų duomenimis, Lietuvoje yra tik 17 pilnamečių asmenų, sergančių autizmu. Šie skaičiai visiškai prasilenkia su realybe. Beje, remiantis oficialia statistika, autizmu sergantys žmonės yra dar labiau linkę į savižudybę, o moterys, kurioms diagnozuotas autizmas netgi dvigubai dažniau atima sau gyvybę nei vyrai su tokia pačia diagnoze.

Filme „Nematomos“ rodoma, jog moterys, kurioms diagnozuotas autizmas, itin smarkiai išgyvena, jos jaučiasi kitokios nei kiti visuomenės nariai.

Diskusija kino teatre „Pasaka“/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Diskusija kino teatre „Pasaka“/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

„Mes norime ne atimti sau gyvybę, o tiesiog nustoti jausti“ – tokią frazę išgirdau iš vienos studentės, švedės, kuriai diagnozuotas autizmas. Pati puikiai suprantu tą norą, neabejoju, kad visi, kam diagnozuotas Aspergerio sindromas ar bet kuri kita autizmo rūšis, yra bent kartą gyvenime taip pagalvoję. Bet žmonės, kuriems nėra diagnozuotas autizmas, to niekada nesupras.

Aplinkiniai to nemato. Autizmu sergantis žmogus yra vienas su savimi. Man autizmas buvo diagnozuotas vos pradėjus lankyti mokyklą, pirmoje klasėje. Man šiek tiek sunku rašyti ir skaityti, bet mokyklą sugebėjau pabaigti. Tiesa, gydytojai mane gydė nuo tuberkuliozės net 4 kartus – mano organizmas baisiai „imlus“ visiems virusams ir apskritai visiems susirgimams. Auginu 4 vaikus,  taip pat su vyru užsiimame verslais – niekad neleidžiu sau gulėti lovoje. Tiesa, krizinių momentų būna – man jie būna kas 10 metų, kuomet atrodo kad tavo kūnas tau sako, jog jau išseko jo baterija“, – pasakojo K. De Witte

Filme, kaip ir realybėje, rodoma, jog dažnai moterys supranta turinčios polinkį į autizmą per savo vaikų diagnozavimo procesą. Ar tai dažnai nutinka praktikoje?

Diskusija kino teatre „Pasaka“/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Diskusija kino teatre „Pasaka“/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

„Taip, tai gana dažnai pasitaikantis reiškinys. Lietuvoje yra mažiausiai viena, o gal net ir 2 kartos žmonių, kuriems nebuvo diagnozuotas autizmas. Dabar susiduriame su situacijomis, kuomet mamos atveda savo vaikus ir pačios supranta, kad ir jos, ir jų tėvai turėjo panašių elgesio sutrikimų. Tiek filme, tik ir realiame gyvenime moterims svarbu suprasti, kad jos ne tapatinasi su savo vaikų liga, o galimai iš tiesų pačios serga autizmu. Žinoma, etikečių klijavimo reikėtų vengti, bet dažnai daugelis pacientų ilgus metus tiesiog numodavo į ranką į dažnus nerimo priepuolius, kurie, kaip žinia, yra vienas iš autizmo simptomų. Visuomenė turėtų būti itin tolerantiška žmonėms, turintiems Aspergerio sindromą“, – sakė Ramunė Mazaliauskienė

Islandų sukurtas filmas „Nematomos“ – itin svarbus, jis labai reikalingas visuomenės informavimui. Jis sulaukė populiarumo visose Skandinavijos valstybėse, tikimasi, kad sulauks dėmesio ir Lietuvoje.

Naujausi straipsniai