Laimė yra neišsemiama gyvenimo būdo žurnalistų tema. Ir ne tik dėl to, kad to pageidauja skaitytojai. Mus pačius domina laimė, jos reikšmė, ieškojimas ir „įgyvendinimas“. Ir galėtume išvardyti gausybę dalykų, kaip teoriškai tapti laimingam. Bet kaip tapti praktiškai? Ir ar galima būti laimingam turint tiek, kiek turi dabar, tik pakeitus požiūrį?
Kaip įvertintumėte savo laimės jausmą dešimties balų skalėje? Turbūt vidutiniškai. Nes koncentruojatės į tai, ko neturite. O neturite visada tai to, tai ano. Nors turėtų būti atvirkščiai.
Apie laimę daugiausia nusimano danai. Jie daugiau nei keturis dešimtmečius teisėtai išrenkami kaip laimingiausia pasaulio tauta. Tame sąraše apskritai dominuoja skandinavai, tačiau danai juos lenkia. O pagal Jungtinių Tautų skelbiamas Pasaulio laimės ataskaitas danai taip pat pripažinti laimingiausiais (Išskyrus 2015-uosius, kuomet smuktelėjo į trečią vietą, o tuomet vėl pakilo kaip feniksai iš pelenų.) Tą rodo ir įvairios didelio masto apklausos.
Mes, lietuviai, dažnai teigiame, kad laimingi esame tik šiltuoju metų laiku, o šaltuoju, t. y. pusę savo gyvenimo, praleidžiame bekeikdami orą ir pasinėrę į melancholiją. Aš ne kitokia – nuo lapkričio ne gyvenu, o vegetuoju, susisukusi į kokoną. Iki balandžio, kuomet sprogstu kaip pumpuras ir laimė tarsi ateina savaime. Ką gi, mielieji, orai Danijoje panašūs – tamsa, lietus, dargana, vėjas, šaltis čia trunka tiek pat, kiek pas mus. Tad kuo gi danai skiriasi nuo mūsų? Mentalitetu, požiūriu, gyvenimo sąlygomis, hierarchijos nebuvimu, ekonomika, kultūra...
Ne viską galime pakeisti, bet požiūrį į mus supančius dalykus ir savo savijautą – tikrai. Mes turime pakankamai, tik to nesuvokiame.
Mane itin sudomino britų žurnalistės Helen Russell istorija: būdama trisdešimt trejų, turėdama puikią karjerą ir ardama po keliolika valandų per parą, ji persikėlė su vyru iš Londono į Jutlandiją – atokų Danijos miestelį, nes Helen vyras – jį moteris vadina Lego žmogumi – netikėtai sulaukė pasiūlymo dirbti... „Lego“. O kas gi nemėgsta „Lego“! Lego žmogus tikrai mėgo, tad Helen neliko nieko kita, kaip tik plaukti pasroviui.
Moteris, nors gyveno tokiame kosmopolitiškame mieste, atkeliavusi į Daniją patyrė kultūrinį imigracinį šoką. Tačiau žūtbūt nusprendė įsipaišyti į danų gyvenimą, išsiaiškinti jų laimės paslaptis ir pati tapti laiminga. Tam ji pakalbino krūvą danų specialistų (kurie, beje, savo laimę įvertino nuo aštuonių iki dešimties balų!), o galiausiai išleido populiarumo sulaukusią knygą „Daniško gyvenimo metai: atvirai apie laimingiausios šalies paslaptis“.
Apie tas paslaptis mes dar pakalbėsime kitame straipsnyje, o dabar susikoncentruokime į tai, be ko joks danas neįsivaizduoja savo gyvenimo. Ir mes tikrai galime pritaikyti tai sau.
Hygge fenomenas
Žinote, kad dabar, vasarį, prasiėję pro Danijos miestelių (Kopenhagos neįskaičiuokime – sostinė gausi turistų) gatves, nesutiktumėte beveik nei vieno žmogaus. Nes kai nedirba, jie sėdi namie arba kavinukėse ir hygginasi. Helen, su vyru atsikrausčiusi į Daniją žiemą, sužinojo, kad jei nori susirasti draugų, turės palaukti pavasario – kuomet danai baigs hygge ir išlįs iš namų.
Prieš porą metų pasaulį šturmavo ši danų sąvoka. Tai ir daiktavardis, ir būdvardis, ir veiksmažodis viename. Hygge apibūdina jaukumą, jo patyrimą; kasdienę laimės paiešką, savęs ir kitų pamaloninimą. Nuo kitų Šiaurės šalių danai skiriasi tuo, kad jie turi hygge. Kas sudaro hygge?
Geras apšvietimas
Hygge būtinai reikia žvakių arba židinio, daug šviestuvų – žodžiu, gero apšvietimo; juk Danijoje pusmetį tamsu, o prie tamsos laimingas nebūsi. Taigi danai sudegina daugiausia žvakių pasaulyje! Taip pat jie investuoja į vietinių garsių dizainerių šviestuvus, tai ir prestižo reikalas, ir būtinybė. Danų namuose įrengta gausybė šviesos šaltinių, kad kiekvienas kampas prireikus būtų jaukiai apšviestas, o rimta kavinė neapsieina be židinio – kitaip nebus hygge.
Kompanija
Danams būtina kompanija – šeima ir artimi bičiuliai. Sakoma, kad danų namuose turi būti didelis stalas, prie kurio galėtum susodinti (bent) aštuonis žmones. Hyggintis gali ir vienas, bet taip nepatirsi bendravimo malonumo. Tiesa, danai uždari, į jų kompaniją svetimšaliui sunku patekti. Tuo įsitikino ir H. Russell, ir tą galėtų patvirtinti krūva lietuvių imigrantų.
Skanus maistas
Cinamoninės bandelės, sraigės formos bandelės, keksiukai, torčiukai, pyragai, sausainiai, saldainiai... Skanus, ypač saldus maistas tiesiog būtinas hygge elementas. Todėl kavinaitės ir kepyklėlės Danijoje tiesiog tarpsta. Tai ne šiaip bandelės – tai visa kultūra ir nesveikai geras skonis. Atrodytų, smaližiai danai turėtų būti nutukę – bet kadangi daaaug važinėja dviračiais ir apskritai yra fiziškai aktyvūs, kalorijas jie sudegina.
Beje, maistą jie mėgsta ruošti ir namuose, draugų kompanijoje. Nes tai irgi hygge.
Pledai, pagalvėlės
Hygge reikia ir pledų, pagalvėlių, šiltų kojinių – to, kas suteiktų šilumos ir jaukumo žvarbiomis dienomis ir leistų apsikutuloti ir susirangyti patogiame krėsle. Net grindys danų namuose šildomos. Žiema – geriausias hygge metas.
Beje, danai daug išleidžia pagalvėlėms, jų turi sezoninių. Jei nori atnaujinti namus ir negali nusipirkti naujo baldo, danas perka naują pagalvėlę. Jai gali nepagailėti ir šimto eurų.
Karšti gėrimai
Tokie kaip kava, arbata, kakava, karštas šokoladas. Na, ir dar karštas vynas. Tokiems gėrimams danai skiria tokį dėmesį, kokio gėrimai nusipelno, ir sugeba mėgautis akimirka. Net ir darbe nemažą laiko dalį danai praleidžia užkandžiaudami arba gerdami kavą. Pastarosios jie suvartoja labai daug.
Dėkingumas
Tai neatsiejama laimės kultūros dalis. O mėgavimasis akimirka neatsiejamas nuo dėkingumo. Danai jiems nutinkančių gerų, malonių dalykų nelaiko savaime suprantamais – už juos jie jaučiasi dėkingi. Ir mes nekalbame apie „ačiū“ – danai koncentruojasi į akimirką, priima gyvenimą tokį, koks jis yra, vertina save ir aplinkinius. O ir moksliškai įrodyta, kad mokėjimas būti dėkingam skatina laimės pojūtį.
Straipsnis parašytas remiantis Meiko Wikingo „Mažoji laimės knyga hygge. Gyvenimas pagal danus“ ir Helen Russell „Daniško gyvenimo metai: atvirai apie laimingiausios šalies paslaptis“ knygomis.