Depresija – tai ne lūžusi koja ar skaudantis dantis, kurį, išgėrus tinkamų vaistų, ne taip ir sunku pagydyti. Depresija – tai būklė, kurią sunku suprasti ne tik tam, kuris ja serga, bet ir ligonio draugams ar artimiesiems. Ji turi begalę veidų, tad ir simptomai jos negali būti vienodi.
Ilgametę darbo patirtį turinti psichologė Pooky Knightsmith, savo darbe nuolat susidurianti su depresija sergančiais asmenimis, jų pačių žodžiais atskleidžia, ką iš tiesų reiškia sirgti šia liga.
Psichologės tikinimu, suprasti, kas yra depresija, svarbu ne tik nuo jos kenčiantiems, bet ir šių žmonių artimiesiems, kurie dažnai net nežino arba nemoka bendrauti su šios ligos paveiktais žmonėmis.
Depresija sergantys žmonės kartais tiesiog nieko nejaučia
Nuo depresijos kenčiantys asmenys dažnai skundžiasi visišku bet kokių emocijų ar jausmų trūkumu.
„Nieko – būtent tai ir jaučiau. Visą dieną, kiekvieną dieną, tiesiog nejaučiau nieko.“
Po kurio laiko šie žmonės gali ir pamiršti, ką apskritai reiškia ką nors jausti, taigi jie tarsi ir nebemoka tinkamai reaguoti į tam tikras situacijas, o šios reakcijos trūkumas aplinkiniams gali pasirodyti kaip paprasčiausias abejingumas.
„Sirgdama depresija aš nejutau jokios energijos, empatijos ar motyvacijos džiaugtis už savo draugus. Kartą man draugė pranešė, kad susižadėjo. O aš nejaučiau nieko. Atrodo teištariau jai paprastą ir abejingą „sveikinu“, tad ji pamanė, kad man tiesiog nerūpi jos laimė. Ir man iš tiesų nerūpėjo. Tačiau tik todėl, jog taip reagavo mano depresija. Draugė buvo stipriai įskaudinta, nors to visiškai ir nenorėjau. Nebemokėjau nieko jausti už save, tad kaipgi galėjau džiaugtis už ją? Aš nepaprastai norėjau būti kartu su ja laiminga ir šypsotis, tačiau paprasčiausiai jau nebeprisiminiau, kaip tai reikėtų daryti.“
Jiems atrodo, kad viskas yra tiesiog netikra
Dažnai depresija sergantys asmenys apie savo gyvenimą kalba lyg apie tam tikrą sapną (kartais ir košmarišką), kuomet atrodo, kad viskas yra siurrealu ir beprasmiška:
„Kai kurį laiką nieko nejauti, daugelis dalykų pradeda įgauti visiškai kitokią reikšmę. Teisingiau pasakius – jokios reikšmės. Kai nustoji jausti, tik tada ir supranti, kokią reikšmę tie jausmai, mintys ar emocijos turėdavo kasdieniame tavo gyvenime. Sirgdama depresija jaučiausi lyg vaikščiočiau per miegus – pakankamai prabudusi, kad galėčiau bendrauti su mane supančiais žmonėmis, tačiau niekad nesijausdama visiškai reali ar esanti čia ir dabar.“
Šį atitolimą nuo pasaulio pacientai dažnai aiškindavo savo būseną prilygindami jausmui, lyg stovėtum po vandeniu.
„Kiekvieną dieną mane apimdavo jausmas lyg tuoj paskęsiu. Tai primena tą momentą, kuomet guli po vandeniu jau nustojęs priešintis ir žvelgdamas į pasaulį lauki, kol tavo plaučiai prisipildys vandens. Jo vandens vis daugėja, o tu tuo tarpu galvoji: „Šiame pasaulyje aš nebepriklausau“.
Savo gyvenimą depresija sergantys asmenys mato tarsi iš šalies
Depresija apriboja jausmus, kartais ji ir visai juos pašalina. Dėl to kai kurie pacientai jaučia, kad savo gyvenime jie tėra stebėtojai, o ne aktyvūs jo veikėjai.
„Atrodė lyg žiūrėčiau televizijos laidą apie savo gyvenimą. Man nepatiko kai kurie šios „laidos“ epizodai, tačiau aš nesijaučiau sugebanti ką nors pakeisti. Tarsi kažkoks prodiuseris turėtų priimti sprendimus, o ne aš pati. Aš tebuvau žiūrovė ir nieko negalėjau padaryti.“
Jie negali įsivaizduoti ateities
Tiek ir artima, tiek ir tolima ateitis depresija sergančiam žmogui atrodo neįmanoma. Tai dar nebūtinai reiškia savižudiškus jausmus ar nenorą gyventi, tiesiog šie asmenys negali tos ateities įsivaizduoti.
„Kartą tėtis manęs paklausė, kur žadu mokytis toliau, nes jau pats laikas pagalvoti apie koledžą. Ir aš pagavau save mąstantį: „Koledžas? O ar tai įmanoma?“. Pagalvojau taip ne dėl to, kad jausčiausi kvailas ir abejočiau savo galimybėmis į jį įstoti. Tiesiog pamaniau, kad taip, koledžas yra įprasta žmonėms, o kas aš? Aš esu niekas, tai kaip gi galėčiau mokytis koledže?“
Retkarčiais ir jie turi laimingų akimirkų...
Prieš susirgdama depresija turėjau tikrai daug draugų. Dabar turiu tik vieną, bet tikrą draugę.
Depresija sergantys asmenys bent keletą minučių, valandų ar dienų taip pat gali jaustis pakankamai gerai. Tomis akimirkomis jie vėl jaučiasi realūs ir mato, ką reiškia depresija nebesirgti.
„Retkarčiais debesys prasisklaido, ir tada jaučiu lyg vėl galėčiau kvėpuoti. Deja, tai niekad ilgai netrunka. Dėl to iš pradžių šie prašviesėjimai tik liūdindavo, tačiau po kurio laiko išmokau griebti šiuos momentus ir juos visapusiškai išnaudoti. Kad pajusčiau, jog dar galiu gyventi.“
... bet jie jaučiasi kalti, jei jų būsena pagerėja
Dažnai klaidingai manoma, kad sergantys depresija niekada nesišypso ar nesijuokia, kad jie niekada nesijaučia tiesiog gerai. Būtent dėl to net ir sergantieji depresija pajutę savo būsenos pagerėjimą, tuo pačiu jaučia ir kaltę.
„Dėl depresijos man buvo išrašytas nedarbingumas. Ir štai vieną gražią ir saulėtą popietę aš vaikščiojau parke klausydama, kaip čiulba paukščiai. Tą akimirką jaučiausi patenkinta. Tuomet pagalvojau apie savo kolegas, kuriems teko prisiimti mano darbus, ir pasijaučiau nepaprastai kalta. Jaučiausi kalta paprasčiausiai dėl to, kad akimirką man buvo nors šiek tiek geriau.“
Kartais jiems tenka slėpti savo būseną...
Jeigu norisi, depresiją galima ir paslėpti. O suvaidinti gerą nuotaiką ne taip ir sunku:
„Prieš išeidama iš namų, aš pasitikrinu, ar turiu piniginę, savo namų raktus ir savo dirbtinę šypseną. Jei visi šie trys dalykai yra, tuomet aš pasirengusi“.
„Po kurio laiko, tu tiesiog išmoksti elgtis normaliai. Paprasčiausiai dėl to, kad neliūdintum ir nekeltum rūpesčio kitiems žmonėms. Tačiau tai reiškia, kad tu visą dieną, kiekvieną dieną privalai gyventi meluodama ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiai. O tai išties vargina. Bet bent jau kiti žmonės nustoja rūpintis...“
... bet iš tiesų jie nori, kad ją pamatytume
Kenčiantiesiems nuo depresijos reikia tokio draugo, kuris matytų ar bent jau norėtų pamatyti, kas iš tiesų slypi po ta dirbtine šypsena, tik tiek, kad jie nemoka už tai padėkoti. Bet net jei ir nepadėkoja, tai dar nereiškia, kad jie to nevertina.
Retkarčiais debesys prasisklaido, ir tada jaučiu lyg vėl galėčiau kvėpuoti. Deja, tai niekad ilgai netrunka.
„Turėjau pačią nuostabiausią draugę. Ji niekada manęs nepalikdavo. Ji kasdien man rašydavo žinutes ar elektroninius laiškus, net jei ir ignoruodavau ją. Tai buvo trumpos žinutės, bet jomis ji kasdien man sakydavo, kaip jai rūpiu. Niekas iš mano draugų nebuvo toks atkaklus, kaip ji. Visi mano ignoravimą suprasdavo kaip paskatinimą palikti mane ramybėje. Tačiau ji kažkaip suprato, kad man reikėjo tų žinučių. Ir tas faktas, kad ji jas man siųsdavo nesitikėdama jokio atsakymo, jas pavertė dar brangesnėmis.“
Depresija nepaprastai stipriai veikia ir draugystę
Depresija – tai nepaprastai sunki liga. Daugelis nuo jos kenčiančių asmenų dėl to gali prarasti draugus, tačiau kartais gyvenime gali atsirasti ir ypatingas žmogus.
„Labai sunku būti draugu žmogaus, kuris serga depresija. Aš tai suprantu. Daugelis mano draugų dėl to tiesiog atitolo.“
„Prieš susirgdama depresija turėjau tikrai daug draugų. Dabar turiu tik vieną, bet tikrą draugę. Man ji brangesnė už tūkstančius draugų, kurie atitolsta kaip tik tada, kai pasidaro sunku.“