Tikriausiai ne vienas pažinotume draugę ar draugą, kurio antroji pusė buvo neištikima, galbūt šį skausmingą įvykį yra tekę išgyventi ir patiems. Neištikimybė – nepaprastai skaudus dalykas ir viena dažniausių skyrybų priežasčių.
Apie neištikimojo (-osios) jausmus ir tokio pasirinkimo motyvus prirašyta aibė tekstų, kaip ir psichologinių patarimų, ką daryti išduotajam (-ajai) bei kaip po šios žinios atsitiesti.
Vis dėlto kur kas rečiau kalbama apie trečiąją meilės trikampio dalį. Kodėl moteris (ar vyras) norėtų įsitraukti į santykius su žmogumi, kuris jau yra įsipareigojęs? Portalui huffingtonpost.com moterys atskleidžia savo unikalias istorijas, kodėl jos, tai žinodamos arba ne, įsitraukė į dviejų žmonių santykius.
Krista R.: „Aš žinojau, kad jis yra vedęs, kaip ir jis žinojo, kad esu ištekėjusi. Pažinojome vienas kitą dar iki abiems susituokiant, tačiau vėliau mudviejų ryšys nutrūko. Santuokoje su savo vyru išgyvenusi 10 metų, savo senąjį pažįstamą netyčia aptikau socialiniame tinkle „Facebook“. Jo santuokinis gyvenimas buvo toks pats nelaimingas kaip ir mano.
TAIP PAT SKAITYKITE: Olegas Lapinas: „Neištikimos moterys pas savo vyrus dažniausiai negrįžta“
Pradėjome bendrauti, susitikinėti. Savo žmonos jis palikti nenorėjo, tad tapau jo meiluže. Jis kaskart man žadėdavo vieną dieną savo žmoną paliksiantis, tačiau to taip ir nesulaukiau. Po kurio laiko kaltė mane tiesiog užgraužė, tad romaną nutraukiau, nusprendusi apie tai pasakyti tiek savo vyrui, tiek ir jo žmonai“.
Reena K.: „Jis buvo vieno skyriaus, kuriame aš dirbau, vadovas. Tiesiogiai jam pavaldi nebuvau, bet bendrų darbinių reikalų pasitaikydavo. Žinojau, kad jis turi merginą ir neseniai jiedu buvo susilaukę vaiko, dėl šios priežasties labai ilgai delsiau leistis į bet kokius santykius su juo. Mums bendraujant jis visuomet atvirai pasakodavo apie savo šeiminę situaciją.
Iš pradžių buvome tik kolegos, draugai, tačiau kažkuriuo metu peržengėme tą plonytę ribą, skiriančią tiesiog draugus ir meilužius, o tada kelio atgal jau nebebuvo. Įsimylėjome. Visa tai vyko jau be galo seniai, bet aš iki šiol jį laikau viena didžiausių savo meilių, turiu nepaprastai gražių atsiminimų su juo ir nė kiek nesigailiu savo sprendimų“.
Vicki L.: „Nors savo kolega V. be galo žavėjausi, žinojau, kad jis yra vedęs, tad ir nesitikėjau, kad kada nors tapsime daugiau nei draugais. Vieną dieną, iš širdies ir labai nuoširdžiai pasikalbėjome, radome daug bendrų interesų ir temų, galbūt nuo tada mūsų santykiai ir pradėjo kisti. Pamenu dar kai buvome draugai, jis man pasakodavo, kad savo santuokoje jis jaučiasi be galo nelaimingas, kad su žmona jie kartu tik dėl vaikų ir vos tik jie baigs aukštąją mokyklą, jie žada išsiskirti. Maža to, vienas kitam jie buvo suteikę visas teises turėti seksualinių santykių ir už santuokos ribų.
Vadinkite mane naivia, tačiau aš juo tikėjau. Keletą mėnesių mes susitikinėjome maždaug kartą per savaitę, tačiau į jį, kaip į ilgalaikį savo partnerį, aš niekada nežiūrėjau. Mes rūpėjome vienas kitam, tačiau nesistengėme kurti kažkokių ateities planų, tuo metu nė vienam iš mūsų turbūt to nereikėjo. Galiausiai įsimylėjau kitą žmogų ir šį romaną nutraukiau“.
Anne J.: „Aš sąmoningai ir tyčia jį pasirinkau. Man tuo metu reikėjo žmogaus, kuris būtų tokioje situacijoje, kaip ir aš – santuokoje ir su vaikais. Jis buvo tas, kuris pažinojo ir domėjosi manimi dar prieš mano (ir savo) santuoką. Žinojau, kad jis vedęs, tačiau įtariau, kad jis man tebus žaidimas, mat visą laiką manimi žavėjosi.
Taip susiklostė aplinkybės, kad man reikėjo persikraustyti į tą miestą, kuriame jis gyveno su savo šeima. Pamenu, paprasčiausiai jam paskambinau ir pakviečiau kartu išgerti keletą gėrimų. Iš pradžių jis spyriojosi, tačiau aš pareiškiau: „Žiūrėk, gali ir neiti, jeigu nenori, tai juk paprasčiausias kvietimas išgerti“. Vakare vis dėlto susitikome. Vakaro pabaigoje jis mane sustabdė ir pabučiavo. Mūsų santykiai truko septynerius metus, tačiau iki šios dienos jis nežino, kad tai aš jį pasirinkau“.
Melanie M.: „Kaip tai nutiko? Jeigu trumpai, viskas paprasta – buvau ištekėjusi už narkomano ir jaučiausi be galo vieniša. Pradėjau susirašinėti su žmogumi, esančiu tokioje situacijoje, kaip ir aš. Tenorėjau su kažkuo pasikalbėti ir jokių romanų net neieškojau, tad ir savo santuokos fakto nuo jo niekada neslėpiau, kaip ir jis nuo manęs.
Susirašinėdama, pradėjau nuoširdžiai domėtis tuo žmogumi, norėjau jį pažinti, pamatyti, pajausti... Galiausiai mes susitikome ir tuomet situacija tapo komplikuota. Tarp mūsų gimė jausmai, kurių nė vienas negalėjome ignoruoti. Mes abu su savo sutuoktiniais turėjome bėdų, žinojome, kad santuokose nepatenkinami mūsų poreikiai, tačiau skirtis su savo antrosiomis pusėmis negalėjome, nes abu turime vaikų. Šiuo metu susitikinėti nustojome, tačiau vis dar bendraujame. Vienas su kitu mes dar neatsisveikinome...“.