Kaip Alesia Mačiulis sukūrė namus: „Esu pati sau architektė“

Alesia Mačiulis / Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-02-24 10:03
Asmens transformacijos specialistė Alesia MAČIULIS (39) ir jos sutuoktinis, žmogaus elgsenos ekspertas Romualdas (34), maždaug prieš metus įsikūrė Dūkštų seniūnijoje, Verkšionių kaime, nedidelės privačių namų bendrijos gyvenvietėje, netoli aukšto Neries skardžio. Nuo pirmos iki paskutinės apdailos detalės, nuo baltomis plytelėmis išklotų grindų iki aromatinių žvakių – viskuo rūpinosi ir darbams vadovavo pati Alesia.

Kai daugiau nei prieš dešimtmetį iš Minsko atvykai į Vilnių, sakei, čia labiausiai stebino itin kokybiška vakarietiška santechnika, nes sovietmečiu „iš nesutaisomo čiaupo nuolat lašantis vanduo veikdavo žudomai“.

Man buvo dveji, kai tėvai iš Smolensko krašto Rusijoje persikraustė į Mogiliovą Baltarusijoje. Įsikurti paskutiniame naujai pastatyto devynaukščio aukšte tada, prieš daugiau nei trisdešimt metų, atrodė kaip pasaka: iš savo balkono mačiau visas miesto šventes su gausybe fejerverkų, visą panoramą, įskaitant Dniepro upę. Kad ir kiek daug kartų paskui keičiau gyvenamąją vietą (vienur pavykdavo įsikurti jaukiau, kitur lydėdavo laikinumo jausmas), visur mane persekiojo greitai gendantys, stringantys, iki galo neužsukami vandens čiaupai – taigi vonioje ar virtuvėje kapsintis vanduo šiandien atrodo kaip vienas iš sovietinės epochos ženklų, jo garso iki šiol neįmanoma pamiršti...

Esu iš tos epochos, kai mama, knygyno vedėja, už deficitines sovietmečiu leistas knygas ir enciklopedijas mainais galėjo įsigyti prancūziškus kvepalus (kas yra „Lancôme“ ir „Chanel“, žinojau nuo mažens), suomiškus žieminius batus ar čekiškus kailinius, galėjo pasirūpinti geresniais mano baigiamųjų mokyklos egzaminų pažymiais, tačiau tam griežtai paprieštaravau. Knygų vertės jėga buvo neįsivaizduojama. Informacinių technologijų epochoje visa tai atrodo jau kaip egzotika.

Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.
Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.

Esi vienturtė dukra: kaip toks statusas formavo požiūrį į šeimą, namus?

Tai tiesa: šeimoje esu vienintelis vaikas, niekada nelankiau darželio, augau su močiute, nes po pusės metų mama privalėjo grįžti į darbą, ir niekada nejutau poreikio bendrauti su bendraamžiais, taigi tam tikra prasme gyvenau asocialiai.

Šiandien, jau būdama diplomuota teisininkė ir psichologė, įžvelgčiau dvi kraštutines tokio vaiko auginimo pasekmes: arba dėl bendravimo deficito jis tampa užsisklendęs ir kompleksuotas sociofobas, arba desperatiškai ieško bendravimo, nepaisydamas, kaip ir su kuo.

Tėvai laisvalaikį skirdavo tam, kad man niekada nestigtų bendravimo, tiesa, tėtis, energetikos inžinierius, greitai pastebėjo mano polinkį į matematiką ir fiziką, tad savaitgalio ekskursijos į elektrinę būdavo įprastas dalykas. Kas yra turbina, o kas generatorius, kaip jie sukonstruoti ir kaip veikia, turėjau supratimą nuo mažens. Visą gyvenimą, jeigu dėl ko nors ir stengiausi, tai dariau vedama vienintelio motyvo – kad nepadaryčiau tėčiui gėdos.

Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.
Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.

Kaip keitėsi namų aplinka, atmosfera, kai, būdama dvidešimties, pirmąsyk ištekėjai?

Visada buvau labai greitai ir karštai įsimylintis žmogus. O kokia meilė be santuokos? (Šypsosi.) Pirmąkart tekėjau būdama dvidešimties, atrodė, iš didelės meilės, bet labai greitai supratau ir nemelavau pati sau, jog tai dariau tik dėl to, kad būtų galimybė ir priežastis palikti tėvų namus Mogiliove ir apsigyventi Minske.

Taigi pirmoji santuoka truko vos aštuonis mėnesius. Visus septynerius metus kasmet keičiau gyvenamąją vietą, nes Minske galiojo tokios nuomos sutartys, – kad jas pratęstum, nuomotojai gerokai pakeldavo kainas. Taigi su būtiniausiais baldais keldavausi iš vienos vietos į kitą ir stengdavausi vyti šalin mintis, kad ten, kur susipakavusi daiktus važiuoju, bus tik laikinas prieglobstis. Kažkaip pavykdavo save apgauti, kitaip būtų ištikusi depresija.

Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.
Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.

Kiekvienuose namuose stengdavausi sukurti tokią atmosferą, kad grįžusiai iš darbo vakarais būtų jauku, kad apskritai norėčiau grįžti. O kad pabėgčiau nuo monotonijos, bent kartą per mėnesį perstumdydavau baldus. Ir visada svajojau apie nuosavą būstą. Kai po ketverių darbo statybų organizacijoje metų atsirado galimybė paimti banko paskolą, ja pasinaudojau, butas jau buvo statomas, o kai gavau raktus, buvau įsimylėjusi vilnietį Artūrą Litvinionok, kuris turėjo verslo ryšių su mūsų statybos kompanija, ir mes kartu jau gyvenome Vilniuje.

Prieš vienuolika metų su Artūru apsigyvenote viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų – Pilaitėje. Nuo kokių elementų pradėjote kurti namų jaukumą?

Pirma sąlyga, kurią sau iškėliau, – namuose neturi stovėti nė viena spinta. Jos lydėjo mane nuo vaikystės, užėmė didelę gyvenamojo ploto dalį ir visada asocijuodavosi su nesibaigiančiu tvarkymusi. Nėra geresnės išeities, nei turėti atskirą drabužių, avalynės ir aksesuarų kambarį, kad galėtum sugrūsti tai, kas nesugrūdama (juokiasi).

Tokią drabužinę, šiek tiek perprojektavus sienas, pavyko įrengti net ir kukliame 65 kvadratinių metrų bute. Kitas prioritetas, kuriam negailėjome lėšų, – kokybiška santechnika ir komfortiška virtuvė: tokia, kad nereikėtų prie spintelės klūpoti, kol pagaliau rasi ir ištrauksi reikiamą indą.

Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.
Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.

Minske keliaudama iš vienos vietos į kitą, buvau įpratusi kasmet nuomotis šaldytuvą, todėl svajonė įsigyti kokybišką „Liebherr“ (vienintelis šaldytuvų prekės ženklas, kurį laikau patikimu) iš tikrųjų buvo svajonė.

Stengėmės apsieiti su kuo mažiau daiktų, ypač baldų: butas-muziejus – ne pagal mano poreikius, tiek estetinius, tiek pragmatiškus. Dulkes kaupiantys daiktai – irgi ne man. Nesu pedantė ir manęs niekada neerzina bet kaip pastatytas arbatinukas ar kitu kampu pasukta vaza. Taigi susikūrėme aštuntojo dešimtmečio stilistikos būstą primenančius namus, derinome ne skandinaviškam interjerui būdingas šaltas spalvas, o šiltas. Rinkomės kuo žemesnę itališką lovą, bet ir įsigytai teko kojas nusukti, – taip atsisveikinau su dar vienu vaikystės įpročiu miegoti aukštose lovose, iš kurių būdavo baisu iškristi.

Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.
Jurgitos Radzevičiūtės nuotr.

Vienintelis nusivylimas – ąžuolo lentų grindys: niekada netikėjau, kad ąžuolas vis dėlto yra toks minkštas ir jame lieka aukštakulnių žymės. Buvau alkana turėti savo namus, tad daugelis architektūrinių sprendimų buvo spontaniški, chaotiški ir pagrįsti vienos dienos emocijomis. Todėl jau po mėnesio išlindo visos smulkmenos ir ėmė beprotiškai erzinti. Tačiau didžiausia klaida – galingas vandens filtras, kuris išvalo ne tik kalkes, bet ir geležį, mikroelementus – o jie būtini organizmui, tad po kurio laiko vyras ėmė jausti kelių sąnarių skausmus. Nepaisant to, visus aštuonerius santuokos metus mudu jautėmės laimingi.

Per skyrybas suaugę žmonės neretai būna panašūs į vaikus, kurie smėlio dėžėje nepasidalija žaislų...

Laimei, prie skyrybų priėjome ramiai ir jas išgyvenome išmintingai – nereikėjo pjaustyti kėdžių ar skrupulingai dalytis puodelių. Užgyventi daiktai, pavyzdžiui, vertingi „Villeroy & Boch“ ar „Rosenthal“ porceliano indai, kokybiško stiklo taurės, netapo buitinių konfliktų priežastimi. Tai visai nepriminė pirmųjų skyrybų, kai vyras susirinko savo giminės mums vestuvių proga dovanotus daiktus, pavyzdžiui, lygintuvą bei plakiklį, ir demonstratyviai pareiškė, kad čia jo.

Užsibrėžiau griežtai: į namą įsikelsime tik tada, kai nebeliks nė mažiausio priekaišto net dėl pačios smulkiausios detalės. Taip ir padarėme – apsigyvenome, kai vonioje jau kabėjo rankšluosčiai.

Matyt, dėl tokio civilizuoto požiūrio į skyrybas (nesvarbu, kad teisiškai jos truko metus) mudu su Artūru ir po šiai dienai galime bendrauti kaip geri draugai. Kai kūrėmės naujuose namuose su Romualdu, Artūras patarimais padėjo išspręsti ne vieną keblią inžinerinę situaciją. Jis – labai nagingas žmogus, tikrų tikriausias statybų inžinierius: jo grąžtų kolekcija buvo ne prastesnė už mano kosmetikos. O Romualdas – labiau teorinių idėjų žmogus, kaip aš sakau, nieko sunkesnio už parkerį rankose nėra laikęs (juokiasi).

Inžinierės vaidmens, ištekėjusi už Romualdo, sėkmingai ėmeisi pati?

Kai viename Vienos baliuje susipažinome, o kitą dieną jis pasipiršo ir pasiūlė nuomojamą butą sostinės centre (iki tol su dviem mažamečiais vaikais – ketverių sūnumi ir dvejų dukrele – iš pirmosios santuokos gyveno kartu su mama ir seserimi), buvo, švelniai tariant, netikėta. Naujoje, tiesa, labai nejaukioje ir šeimai nepritaikytoje, vietoje ketinome pagyventi trumpai, tačiau užgaišome dvejus metus.

Luko Balandžio / 15min nuotr.
Luko Balandžio / 15min nuotr.

Artėjant mokykliniam amžiui, po trejų metų nuo mudviejų pažinties, Romualdo vaikai išvyko pas mamą į Airiją. O mes, nors ir vienas kitą mylėdami, turėjome per tą laiką spręsti iš praeities pasivijusias problemas, kad tarsi iš naujo save atrastume, – psichologiškai tai buvo labai sunkus etapas.

Naują kryptį atradome sutikę vieną žinomiausių pasaulyje žmogaus elgsenos specialistų – Johną Demartini iš Teksaso. Jo teikiamos konsultacijos (tiek daugkartiniai mokymai Londone, JAV, tiek nuotoliniu būdu – investavome į tai milžiniškas lėšas, bet nė kiek nesigailime) atvėrė akis, leido įsisąmoninti, kad tuo pat metu žmogaus gyvenime yra ir šilta, ir šalta; vienu metu vyksta ir gerų, ir blogų dalykų. Remdamiesi šio žmogaus elgsenos specialisto teorija ir metodika, ėmėmės mokymų ir konsultacijų verslo, pajutome asmeninę motyvaciją dalytis.

Tuo pat metu kūrėmės ir naujame savo name. Darbus stygavau taip, kad tik pastatytas, bet tuščias namas taptų gyvenamas per vieną vasarą. Turėjau aiškią viziją, mačiau pastato erdvių privalumus (dideli langai) ir trūkumus (ganėtinai žemos lubos), tad išsiverčiau be interjero profesionalų pagalbos. Užsibrėžiau griežtai: į namą įsikelsime tik tada, kai nebeliks nė mažiausio priekaišto net dėl pačios smulkiausios detalės. Taip ir padarėme – apsigyvenome, kai vonioje jau kabėjo rankšluosčiai.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai