Nuo šio interviu publikavimo „Legendose“ praėjo šešeri metai. Nedaug kas pasikeitė – Eduardas Kaniava su žmona Barbora, tikėkimės, vis dar taip pat dažnai laikosi susikibę už rankų, džiaugiasi gyvenimu ir niekada nepritrūksta kalbos.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
„Jeigu klausiate, kaip gyvename...“ – sakinį pradeda maestro Eduardas KANIAVA, o jį užbaigia žmona Barbora ABRAMAVIČIŪTĖ-KANIAVIENĖ: „...tai atsakysime – gražiai!“ Ir abu sutartinai juokiasi. Ji rūpestingai įpila jam arbatos. Jis džentelmeniškai pabučiuoja jai ranką... Žvelgdamas į juodu suvoki, kokia didelė laimė yra tokiame amžiuje turėti vienam kitą.
„Mums labai smagu gyventi pajūry, – neslepia maestro, kviesdamas į jaukius namus Palangos centre. – Aš gimęs Klaipėdoje. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į Palangą, o kai jų netekome, mudu su Barbora persikraustėme iš Vilniaus į Palangą. Iš pradžių dar labai aktyviai laksčiau į Vilnių, nes dėsčiau Muzikos akademijoje, beveik kiekvieną savaitę kartais net po kelis kartus važiuodavau. Atstumų didelių nebijau, bet vis tiek galiausiai tai pradėjo varginti ir nebeteko prasmės. Kai noriu pasigirti, sakau, kad man trūksta laiko. Ir tai yra gerai. Kai žmogus turi per daug laisvo laiko – nieko gero. Daug didesnis malonumas iš intensyvaus darbų grafiko nusignybti kelias laisvas dienas, o ne kasdien trintis iš kampo į kampą be jokios veiklos ir užsiėmimo.“
O jubiliejai jus verčia susimąstyti apie gyvenimą – ką turite, ko netekote, už ką dėkingas esate, ką norėtumėte pamiršti?
Eduardas: Jums tikrai nemeluosiu – turiu vieną ypatingą, sau labai patogią būseną: aš užmirštu. Neprisimenu, ar kada apskritai varčiau savo nuotraukas iš spektaklių, koncertų. Nežinau, kada klausiausi savo įrašų. Gal tik kartais televizija ar radijas netyčia primena kokį kūrinį. Man net sunku papasakoti, koks aš buvau prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų, kokiose scenose ir kelintais metais stovėjau... Taip, po svietą palakstyta, ypatingose scenose dainuota, daugybė gražiausių kūrinių atlikta – tiek prisiminti ir pakanka.
Barbora: Kiti atlikėjai mena visus savo koncertus ir vaidmenis, o Eduardas niekada apie tai nekalba, nesididžiuoja. Aš, būna, dažniau nei jis prisimenu jo spektaklius, šventes.
Eduardas: Dviejų švenčių nemėgstu. Naujų metų todėl, kad mano sudainuotos yra net trisdešimt šešios naujametinės „Traviatos“! Kol baigiasi spektaklis, kol nusivalai grimą ir išeini namo, nes dar ilgai ir automobilio neturėjau, tai ne vienus Naujus metus esame su Barbora sutikę gatvėje, pakeliui namo... Ir jubiliejų nemėgstu. O kas juos mėgsta? Kad myli ir gėles dovanoja, tai dar nieko nereiškia. Noriu, kad mane mylėtų ir gerbtų kasdien. Be to, jubiliejai priverčia susimąstyti apie beprotiškai greitai bėgantį laiką. Ir taip, kai matau žydinčias obelis, kaskart pagalvoju: „Tuoj Kalėdos...“, tik apsižiūriu – iš tikrųjų jau sninga...
O gal tiesiog man daug labiau patinka rytdiena nei vakarykštė diena. Pedagoginė veikla su jaunimu įkrauna šviežios, geros energijos. Neseniai pažįstamas paklausė: „Ar tau nenusibodo?“ Kaip galėtų nusibosti, kai jauni žmonės man – tarsi koks dopingas?! Ir nesijuokite, bet aš puikiai žinau, ką reiškia eiti gatve, su kuo nors kalbėtis, laikyti žmoną už parankės, o kitoje rankoje neštis mobilųjį telefoną, nes jis nuolat skamba!
Kai einate drauge, vis dar susikimbate už rankų?
Barbora: Būtinai susikimbame! Ir dar, žinokite, mes labai daug kalbamės. Mano šviesaus atminimo mama kartą yra pasakiusi: „Jūs niekada neišsiskirsite.“ „Kodėl?“ – paklausiau. „Du žmonės, kurie tiek daug turi apie ką kalbėtis kaip judu, negali būti atskirai“, – tada pasakė. Mes iš tikrųjų: ryte pusryčiaujame – kalbamės, dieną vienas gal eina į vieną kiemo pusę, kitas – su reikalais į kitą galą, staiga sugrįžtame ir vėl sustoję kalbamės. Vakare atsigulam – ir vėl kalbamės. Mūsų kalba nesibaigia visą gyvenimą. Net kokiame baliuje, būna, pabosta – tik susižvalgome: gal važiuokim namo, pakalbėsime...
Eduardas: Per beveik penkiasdešimt metų mes net nesame susipykę!
Abiem tada buvo sunku: jam pakviesti į pasimatymą ištekėjusią moterį, man – eiti į pasimatymą su vedusiu vyru. Bet jausmai buvo tokie stiprūs...
Judu tokie ir buvote, kai susitikote prieš tas beveik penkias dešimtis metų?
Eduardas: Man tada buvo dvidešimt devyneri, Barborai – penkeriais metais mažiau. Aš jau buvau operos dainininkas, Barbora – aktorė, daug filmavosi TV spektakliuose. Susitikome mes visiškai atsitiktinai, vienoje draugų kompanijoje. Bet tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Barbora: Tai išties buvo likimas, nes vienas žvilgsnis viską nulėmė. Aš žinojau, kad toks Kaniava egzistuoja, nors tuo metu Operos teatre dažnai nesilankiau. Tiesa, buvau mačiusi jį operoje „Gudruolė“. Pamenu, dar pagalvojau: „O, koks gražus vyras!“ Paskui gal po gerų metų netikėtai susitikome toje kompanijoje ir staiga toks jausmas apėmė, kad mes visą gyvenimą pažįstami!
Tačiau tuo metu abu buvote susituokę su kitais žmonėmis...
Barbora: Taip, laukė ilgos skyrybos. Gal po to pirmo susitikimo dar ir nežinojome, kad taip kardinaliai abu ryšimės keisti savo gyvenimus...
Eduardas: ...bet turbūt po kelių savaičių jau buvo aišku: nebegalėsime gyventi vienas be kito.
Barbora: Abiem tada buvo sunku: jam pakviesti į pasimatymą ištekėjusią moterį, man – eiti į pasimatymą su vedusiu vyru. Bet jausmai buvo tokie stiprūs ir toks aiškus žinojimas, kad tai yra mano žmogus, jog leidome sau peržengti tas ribas. Tiesa, dar kurį laiką sugebėjome išlaikyti paslaptį, kad bendraujame: niekas nieko nežinojo, kol mes abu neišėjome į gatvę – iš savo buvusių namų neišėjome gyventi po vienu stogu. Va, tada visi išsižiojo! Šiais laikais tai būtume populiariausių Lietuvos žurnalų pirmuose puslapiuose, o tada žmonių reakcija buvo labai nemaloni: buvome ir smerkiami, ir apkalbami, ir svarstomi...
Eduardas: Teatre buvo siūlančių mane bausti labai smarkiai...
Barbora: Manęs nenulinčiavo tik todėl, kad labai vertino ir mylėjo tuometinis legendinis Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis. Tada dirbau televizijos teatro trupėje, vaidinau visuose statomuose TV spektakliuose. Mano mama irgi dirbo televizijoje – Lenkų redakcijoje vertėja. Pasakojo kartą susitikusi su Januičiu koridoriuje ir pasiguodusi, kaip čia bus su jos dukra... Januitis nuramino: „Nepergyvenkite, gerą mergaitę turite. Viskas bus gerai. Pakalbės ir užmirš visi.“
Žengdami tokius lemtingus žingsnius nebijojote: o jei aš klystu?
Barbora: Nebijojau, nes mylėjau ir jaučiausi mylima. Balandį mes susipažinome, o iškart po Naujųjų, sausio 8-ąją, susituokėme. Pagalvokite, Eduardui reikėjo važiuoti į Ameriką dainuoti – tais laikais dėl tokių asmeninio gyvenimo peripetijų jam galėjo uždaryti visus kelius į užsienį. O jis dar užsispyrė: tuokimės kuo greičiau. Stabdžiau, siūliau, gal palaukime vasaros, draugus pakviesime. Bet Eduardas nesileido į kalbas: „Žinai, maža kas man gali atsitikti toje Amerikoje... Ir kas tu po to būsi?“ Susituokėme labai tyliai ir ramiai, mūsų liudininkai buvo Virgilijus Noreika ir mano gera draugė. Keturiese papietavome, ir tiek buvo tų vestuvių.
O ko trūko buvusiose šeimose, kad laimę atradote tik sutikę vienas kitą?
Barbora: Labai gerbiu savo buvusį vyrą, dabar mes netgi draugaujame šeimomis. Bet gyvendama pirmoje santuokoje aš svajojau ne apie šeimą, ne apie vaikus, o apie teatrą ir didelę aktorės karjerą. O tada sutikau Eduardą... ir visi profesiniai siekiai atsidūrė antrame plane. Svarbu tapo tik mudviejų šeima. Ir po šiai dienai viskas yra nesvarbu – tik Eduardas ir jo darbas.
Eduardas: Barbora yra profesionali aktorė, dešimt su virš metų filmavosi TV spektakliuose, vedė laidas, koncertus. Kai mes susipažinome, ji kaip tik gavo kvietimą dirbti Lietuvos dramos teatre – debiutuoti atlikdama pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Cilindras“. Tai galėjo visai kitaip pakreipti ir jos gyvenimą, ir karjerą. Bet Barbora pasakė: „Ne, aš pasitraukiu iš šitos profesijos.“
Barbora: Visgi pirma nulėkiau į teatrą, paėmiau tą pjesę, perskaičiau ir kitą dieną atnešiau – grąžinau ir pasakiau, kad nevaidinsiu. Teatras dėl to labai užsigavo. Viena labai garbi aktorė ilgai nerimo: iš pradžių, kai dar tik buvo žinoma, kad statys „Cilindrą“ ir kvies kažkokią jaunutę aktorę, vis burbėjo: „Tai pagalvokit! Tiek aktorių yra teatre! Negi jau nėra tokios, kad reikia iš kažkur kviestis?!“ O paskui, kai aš atsisakiau vaidmens, vėl piktinosi: „Pagalvokit! Snarglė, kaip ji drįso atsisakyti, jeigu jai siūlė?!“
Išties, kodėl atsisakėte?
Barbora: Pagalvojau, kad dviejų menininkų šeimoje būti negali. Su Eduardo būdu, kuris tikrai nėra toks paprastas, kaip galėtų atrodyti, abu suktis toje profesijoje ir gyventi po vienu stogu negalėsime. O jei aš save investuosiu į jo gerovę ir profesiją, tai jis pasieks savo srityje daugiau, nei kad aš savojoje būdama moteris. Moteriai teatre, ypač dramos, tikrai sunku.
Eduardas: Aš dažnai ir dabar prisimenu, kiek daug ji dėl manęs paaukojo. Juk visą jaunystę buvo paskyrusi mokslams, studijoms, siekiui būti dramos aktore, o paskui dėl manęs savo profesinio gyvenimo atsisakė. Net kai skambino ir kvietė Baltarusijos kino studijos filme atlikti pagrindinį vaidmenį, Barbora irgi labai griežtai atsakė: „Aš baigiau.“
Barbora: „Ir neskambinkite, ir nekvieskite daugiau. Su profesija aš tikrai baigiau“, – pridūriau dar. Ar labai skaudėjo širdį taip sakant? Lengva tikrai nebuvo, bet dėl savo sprendimo neabejojau.
Šitoje profesijoje be fanatiškos meilės savo darbui, muzikai nieko nepasieksi. Turi būti savo profesijos fanatikas.
Kokios tradicijos, ritualai susiklostė jūsų šeimoje?
Barbora: Mes tokie naminiai ir mūsų tradicijos – šeimyninės, paprastos. Seniau, kai Eduardas daug važinėjo į gastroles, sugrįžusio jo visada namie laukdavo padengtas stalas: jei lėktuvas iš ryto, paruošdavau skaniausius pusryčius, jei vakare – iškilmingą vakarienę su užkandžiais, su karštu patiekalu. Tada sėsdavome drauge ir ilgai vakarodavome kalbėdamiesi.
Eduardas: Buvo metas, kai aš tikrai labai daug važinėjau: dvi savaitės namie, dvi – gastrolėse. Net buvo tokių metų, kai penki mėnesiai būdavo Lietuvoje, o net septyni – blaškantis po užsienius. Ir gastrolių būdavo pačių įvairiausių – po dvi savaites, po tris dienas, po mėnesį. Tris mėnesius esu buvęs Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, du mėnesius – Kuboje.
Barbora: Tada aš atvažiuodavau į Maskvą jo pasitikti, nes atlikėjai tais laikais daugiausia skraidė iš Maskvos.
Eduardas: Profesija mane tikrai lepino ir dovanojo galimybę pamatyti pasaulį. Nors kai klausia, kur labiausiai patiko, negaliu atsakyti, nes viešbučiai visur panašūs, gatvės, parduotuvės panašios. Gal geriau pažinau tik Bulgariją, kur man teko stažuotis pusantrų metų, ir Venesuelą, kur su Barbora irgi gyvenome pusantrų metų. Ten žinojome, ką reiškia eiti į parduotuvę, ką reiškia gaminti, ką reiškia turėti ar neturėti pinigų.
Kaip sugebėjote išsaugoti santykius, kai po mėnesį, kelis nesimatydavote? Kai ir telefonu turbūt nelabai dažnai pasikalbėdavote?
Barbora: Kokie dar skambučiai?! Mes laiškus ranka rašydavome! Ir dar kokius laiškus! Aš net sakyčiau, kad atstumas ne griauna, o stiprina žmonių saitus. Mes tiesiog buvome tikri dėl vienas kito.
O kokie buvote tėvai savo sūnui Eduardui? Ir kokie santykiai susiklostė su maestro sūnumi iš pirmosios santuokos Andriumi?
Eduardas: Prisipažinsiu, kad nebuvau labai geras tėvas ir neką geresnis senelis esu. Dėmesio šeimai, vaikams ir anūkams tikrai skyriau mažokai. Jei ne Barbora...
Barbora: Aš gal taip šeimoje pakreipiau, kad pirmiausia visada buvo Eduardas ir jo muzika. Atsimenu, mudviejų sūnus Edulis dar mažas buvo. Eduardas lyg tądien turėjo dainuoti „Rigoleto“ ir kažko toks irzlus nuo pat ryto buvo, kažką piktokai vaikui atsakė. O Edulis jam: „Tėte, aš gi nekaltas, kad tau šiandien spektaklis.“ Laimei, sūnus užaugo puikus žmogus, tikras mūsų draugas.
Eduardas: Beje, jis bandė studijuoti aktorinį. Baigė tris kursus, o paskui staiga sako: „Išeinu, nes irgi norėčiau daryti tai, kas man patinka.“ Įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir baigė transporto vadybą – mašinos jam yra viskas!
Labai stengėmės, kad mano sūnus iš pirmosios santuokos Andrius su Eduardu būtų tikri broliai, kad bendrautų. Dabar jie gal mažiau turi laiko vienas kitam, bet tikrai draugauja.
Barbora: Niekada neatstūmiau Andriaus, neskyriau jo nuo tėvo. Pamažu aš jam tapau teta Barbute. Stengdavausi, kad Eduardas lauktuvių abiem parvežtų po lygiai: jei vienam džinsai – ir kitam džinsai, vienam megztinis – ir kitam neblogesnis. Netgi sąmoningai taip darydavau – savaitei ar dešimčiai dienų išleisdavau Eduardą, mūsų mažąjį Edulį ir vyresnį brolį Andrių su palapinėmis ir meškerėmis į gamtą.
Jūs tikrai turėtumėte žinoti, kokia yra darnių santykių šeimoje paslaptis?
Eduardas: Daugybė dalykų – meilė, pagarba, rūpestis, kantrybė...
Barbora: Ir dar būtinai – moteriška išmintis (juokiasi).
Eduardas: Na, pyksiesi, ginčysies – o koks tikslas? Įrodyti savo? Net jei laimėsi ginčą, pralaimėsi gerus santykius ir pagarbą – tai kas svarbiau?
Barbora: Eduardas – tikrai neeilinis menininkas. Beveik per visus jo pasirodymus aš būdavau salėje ir jo klausydavausi. Visaip būna: vieną kartą geriau sekasi sudainuoti, antrą – prasčiau. Bet kai žmogus yra pasiekęs labai aukštą lygį, niekas jam nedrįsta į akis pasakyti, jei kas nors ne taip. Be to, teatras pilnas intrigų – kuo blogiau tau, tuo daugiau džiaugsmo kitiems. O laiku žmogui pasakyti pastabą, atkreipti jo dėmesį į kokius nors balso pokyčius ar netinkantį judesį scenoje – labai svarbu. Svarbiausia – laiku pasakyti tą pastabą. Esu melomanė, dievinu vokalistus – man žmogaus balsas yra pats tobuliausias, gražiausias instrumentas, tikra Dievo dovana.
Todėl žinau, kada atlikėjas dainuoja gerai ir kada – nelabai. Ir jei kas ne taip, ypač jei scenoje tavo artimas žmogus, tiesiog privalai pasakyti, patarti. Tik turi nutaikyti progą. Aš niekada nesakydavau tą pačią dieną po spektaklio ar koncerto. Gal po kelių dienų ar kai susiklosto tinkama situacija, pasakai savo pastabas. „Žinai, o toje vietoje gal reikėtų padaryti kitaip...“ – pasiūlai. Mes iš tiesų visada drauge analizuodavome visus Eduardo spektaklius, jo vaidmenis: grįždavome namo, stalas būdavo padengtas, mes sėdėdavome iki trijų ar keturių ryto ir kalbėdavomės, kalbėdavomės.
Aš kartais net su baime pagalvoju, kaip būtų buvę, jei nebūtume susitikę... Bet ne, labai tikiu savo kelrode Žvaigžde. Yra Likimas, yra Dievas, yra Žvaigždė, kuri tave nuveda ten, kur turi būti.
Bet be jokių priekaištų, be jokių pamokymų. Niekada jokių esminių priekaištų ir neturėdavau, nes Eduardas – be galo preciziškas, reiklus sau. Žinau, kaip jis rimtai ruošiasi spektakliams: seniau spektaklio dieną mes net nebendraudavome, aš visko pasiklausdavau iš vakaro – ką kada paduoti, kad tik tądien netrikdyčiau jo susikaupimo. Tačiau pasakyti, jei kas užkliuvo, būtinai reikia – niekas kitas to sąžiningai nepadarys. Todėl kažkaip surasdavau progų, išlaviruodavau, kad neužgaučiau, neįskaudinčiau.
Eduardas: Retenybė sutikti tokią moterį...
Barbora: ...ir tokį vyrą rasti nėra paprasta. Mes tiek metų kartu, o Eduardas mane vis dar nuginkluoja savo pagarba ir mandagumu. Kartais būnu susierzinusi, gal ne visada mandagi, o jis – visada džentelmenas. Tikra tiesa: kai vyras – karalius, žmona šalia jo – karalienė.
Eduardas: Aš kartais net su baime pagalvoju, kaip būtų buvę, jei nebūtume susitikę... Bet ne, labai tikiu savo kelrode Žvaigžde. Kartais būdavo tokių situacijų, kai nežinodavai, kodėl vienaip ar kitaip pasielgei. Manydavai, kad tu nusprendei, kad tu taip pasirinkai... Oi, ne! Yra Likimas, yra Dievas, yra Žvaigždė, kuri tave nuveda ten, kur turi būti.
O kaip jūsų Žvaigždė atvedė jus į muziką?
Eduardas: Mano tėvas buvo profesionalus muzikantas. Pūtė tromboną ir grojo besikuriančioje Klaipėdos operoje. Būdamas vaikas esu matęs daug spektaklių, nes tėvas mane vesdavosi kartu į teatrą. Bet būti dainininku vaikystėje tikrai nesvajojau. Paskutinėse gimnazijos klasėse nusprendžiau tapti gydytoju. Ir būtinai – chirurgu! Mokiausi labai šiaip sau, todėl įstoti į mediciną konkurso būdu man buvo beveik neįmanoma. Kažkas pasufleravo kitą kelią: stoti į Veterinarijos akademiją, o paskui baigus papildomas disciplinas kitais metais be stojamųjų pereiti į pirmą medicinos kursą.
Dainininku negalėjau būti jau vien dėl to, kad turėjau baisų kalbos defektą – neištardavau raidės „r“. Bet Veterinarijos akademijos vyrų choras tuo metu buvo labai garsus ir ganėtinai profesionalus, pasiklausęs manęs vadovas pakvietė į chorą ir net patikėjo solo dainą. Pamenu, atvažiavome mes į Vilnių koncertuoti filharmonijoje. Salėje antroje eilėje sėdi maestro Kipras Petrauskas. Padainavau pirmoje koncerto dalyje, o per pertrauką, girdžiu, ieško manęs užkulisiuose: „Tavęs laukia Kipras Petrauskas!“ „Tau ne paskui karvės uodegą vaikščioti, o dainuoti reikia“, – pareiškė jis man. Tada patikėjau, kad galiu dainuoti. Bet ką daryti su ta nelemta „r“? Surizikavau ir per stojamuosius į dainavimą pasirinkau atlikti romansą „Man liūdna“:
„Man liūdna tik todėl, kad aš tave taip myliu.
Žinau, jaunystėj tavo žydinčioj žavioj nepagailės klasta niekingosios apgaulės.
Už meilės valandas, už žvilgsnius stebuklingus likimas atmokės,
Taip skaudžiai atmokės...
Man liūdna tik todėl, kad aš tave taip myliu.
Man liūdna tik todėl, kad myliu aš tave.“
Ar girdėjote nors vieną „r“? Ir mane priėmė į dainavimą! O kitą dieną sutinku savo pedagogą ir sveikinuosi: „Laba diena, maest..h..o“ „Sakyk „r“, – įtariai paprašo. Taip greitai išaiškėjo mano klasta. Bet negi pabrukęs uodegą eisiu lauk? Ne, turiu kažkaip tą „r“ išmokti tarti. Tai – turbūt pats sunkiausias ir juodžiausias mano laikas... Važinėjau net į tuometinį Leningradą pas labai garsų logopedą, beveik nesustodamas dariau visus įmanomus pratimus, kad tik išgaučiau liežuvio virpesius. Tam, kad pradėčiau tarti „r“, man kasdien reikėdavo mažiausiai aštuonias valandas per dieną daryti tuos liežuvio pratimus... Įsivaizduokite: aštuoniolikos metų vaikėzas eina gatve ir šneka kažką, jei artėja koks žmogus – nutyla, paskui vėl pradeda kažką murmėti sau po nosimi. Buvo tikrai labai sunku. Užtat, pasigirsiu, praėjus dvejiems ar trejiems metams ėmė sakyti, kad Kaniava net per daug garsą „r“ pabrėžia (juokiasi).
Barbora: Įdomiausia, kad mūsų sūnus raidės „r“ irgi nelabai ištardavo. Bet Eduardas vėl pasitelkė į pagalbą savo pratimus ir labai greitai šitą kalbos defektą ištaisė.
Eduardas: Dar mokydamasis Veterinarijos akademijoje aš gaudavau kontramarkę nemokamai eiti į tuometinio Kauno muzikinio ir dramos teatro spektaklius. Teatras, opera ir operetės buvo tapusios mano vakarų kasdienybe. Todėl jau pradėjęs dainuoti neabejojau, kad mano kelias veda į klasikinį dainavimą.
Barbora: Dėl ko dainininkas geras? Ne tik dėl meilės muzikai. Yra dar toks dalykas (nors niekas nežino, kas tai) kaip talentas. Arba dar vienas požymis: pavyzdžiui, Eduardas scenoje jaučiasi geriau gal nei gyvenime, kaip žuvis vandenyje, iš bet kokios situacijos išsisuks ir partnerį ištrauks. Juk spektaklio metu kartais nutinka pačių netikėčiausių dalykų. O gyvenime jis šalinasi minios žmonių, kuklus būna. Sovietiniais laikais nemažai važinėjau su Eduardu po visą Sąjungą. Mačiau, kokį furorą sukeldavo jo pasirodymai Maskvos Didžiajame teatre, pagrindinėse tuometinio Leningrado, Rygos ar Talino koncertų salėse. Kitam didelė scena gal keltų baimę, trikdytų, o Eduardą tai veikdavo netgi atvirkščiai – energizuodavo.
Eduardas: Bet kad ir po tiek daug metų scenoje – vis tiek negali nesijaudinti. Savaitę prieš koncertą ar spektaklį, dieną prieš jaudiniesi, net lipdamas į sceną dar jaudiniesi... Bet vos įžengi, visi jauduliai turi dingti akimirksniu. Beje, net tokį atradimą padariau: sunkaus, atsakingo spektaklio dieną ateidavau į teatrą labai anksti. Nugrimuoja mane, aprengia kostiumu, dekoracijos scenoje jau sustatytos, o salė tuščia dar – tai aš ateidavau ir pasėdėdavau scenoje, žvelgdamas į tuščią salę. Kokias penkias, šešias minutes... Kai prasidės spektaklis, juk niekas nebus pasikeitę – tik žmonės salėje sėdės, bet tu jau būsi buvęs toje aplinkoje, todėl jausiesi savas ir užtikrintas. Ir, žinote, tai labai padėdavo.
Barbora: O man niekas nepadėdavo: aš sėdėdavau salėje ir iki pat spektaklio pabaigos drebėdavau dėl jo (juokiasi). Labai gerai jaučiu jo balsą, dar nepaėmė natos, o aš jau žinau, kokia bus kita. Salėje sėdėti būdavo sunkiau, nes mintyse tarsi dirbdavau ir už jį.
Jūsų biografijoje yra pusantrų metų, praleistų dirbant ir gyvenant Venesueloje. Gal kada svarstėte ten ar kur nors kitur užsienyje likti visam laikui?
Barbora: Nesvarstėme, nors tokių pasiūlymų Eduardui buvo ne vienas. 1969 metais mes abu buvome Amerikoje – važiavome pas išeiviją koncertuoti. Tada buvome tik susituokę, vaikų dar neturėjome. Už mane netgi laidavo pats Televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis. Vieną dieną po koncerto prie manęs priėjo kažkoks žmogus ir išdėstė, kad Amerikos valdžia mums suteiktų prieglobstį, Eduardo lauktų darbas Čikagos operoje... Bet mes pasakėme: „Ačiū, ne.“ Reikėjo likti – dabar galvoju.
Eduardas: Tikrai ne. Pagalvokite, kas tada būtų buvę čia likusiems mūsų artimiesiems... Kaina, kurią būtume sumokėję už tai, būtų buvusi didžiulė.
Ir toje pačioje Venesueloje mes atsidūrėme ne iš gero gyvenimo. 1992–1993 metai Lietuvoje buvo visiškai nepalankūs menui – salės šaltos ir tuščios. Iš savo profesijos tiesiog negalėjai užsidirbti net duonai kasdienei. Šviesaus atminimo Vytautas Dambrava, pats kadaise mokęsis dainuoti, tuo metu buvo ambasadorius Venesueloje. Karakase kaip tik kūrėsi Lotynų Amerikos dainavimo akademija, todėl viešėdamas Lietuvoje Virgilijui Noreikai ir man pasiūlė atvažiuoti dėstyti. Pažadėjo mums po tūkstantį dolerių algos, kas tada buvo fantastiški pinigai. Jau ten dirbant ir gyvenant net siūlė – Venesuela galėtų tapti mūsų antrąja tėvyne, bet apie tai net nesvarstėme.
Barbora: Mes jau buvome per daug brandaus amžiaus. Tokius dalykus geriau daryti jaunystėje. Be to, čia buvo mūsų artimieji, visas gyvenimas. Ir tas nostalgijos jausmas yra labai labai stiprus...
Politika jūsų irgi nepasiglemžė visam laikui. Ketveri metai Seime buvo vertingi?
Eduardas: Per tuos metus Seime jaučiuosi išėjęs labai gerą universitetą. Juk apie politiką visi viską žino – man irgi atrodė, kad aš viską žinau ir išmanau. Bet, patikėkite, atėjęs į Seimą pusę metų nieko nesupranti. Tik vėliau imi matyti ir povandeninius rifus, ir paslėptus dalykus, suprasti kryptis. Tų ketverių metų Seime aš tikrai nesigailiu. Kai antrai kadencijai rinkimų nebelaimėjau, gal ir išgyvenau šiek tiek, bet paskui net džiaugiausi, kad ten nebesu, – už Seimo sienų verda kur kas įdomesnis gyvenimas.
Kokį laiką pavadintumėte sėkmingiausiu, kada pasiekėte karjeros viršūnę?
Eduardas: Kaip pedagogas sakyčiau, kad atlikėjo balsas subręsta artėjant prie trisdešimtmečio, todėl dažnam aukso laikas būna apie trisdešimt penktus ar keturiasdešimtus gyvenimo metus. Turbūt ir man buvo panašiai. Tik bėda: spektaklių per gyvenimą sudainuota šimtai, bet vaidmenų gal būčiau norėjęs ir įvairesnių. Žiūrėk, ratas apsisuka ir vėl iš naujo stato tą pačią operą, ir vėl atlieku tą patį vaidmenį: esu dainavęs gal penkiuose „Eugenijaus Onegino“ pastatymuose, kokiuose trijuose ar keturiuose „Sevilijos kirpėjuose“. „Rigoleto“, „Faustas“, „Traviata“... – nauji kostiumai, nauji režisūriniai sprendimai, bet esmė ir vaidmuo – tas pats. Visgi jau beveik pasitraukiant iš aktyvios veiklos pavyko padainuoti du visiškai naujus vaidmenis – „Makbete“ ir „Nabuko“. Man jie buvo lyg dovana.
Beje, tik visai neseniai atsakiau sau, kas yra sėkmė pasirodymo metu. Būna, atlieki savo mėgstamą vaidmenį, turi puikų partnerį, dainuoji geroje scenoje ir vis tiek kažkas ne taip – kontakto su klausytoju nepagauni. O kitą kartą, žiūrėk, ir jautiesi prasčiau, ir viskas kliūva, o scenoje tave kažkas lyg ant rankų neša ir paskatintas tos nuotaikos tu dar geriau skambi. Tik neseniai ėmiau suprasti, kokią reikšmę dainininkui turi žmonės, kurie sėdi salėje, – tas biolaukas, kurį jie sukuria. Arba sutampa tavo ir žiūrovų bioritmas, arba ne.
Barbora: Sėkmės laikas – trumpas, bet kad vieną dieną sužibėtum, reikia kasdienio juodo darbo. Kad ir kur gyvenome, mūsų kaimynai jau buvo pripratę: Eduardas kasdien apie valandą lavina balsą, dainuoja pratimus, ištraukas, tobulina sudėtingesnes vietas. Jis iki šiol neleidžia sau ateiti pas studentus į pamoką neprasidainavęs. Net dirbdamas Seime keldavosi šeštą ryto ir sėsdavo prie instrumento, kad neprarastų įgūdžių.
Eduardas: Šitoje profesijoje be fanatiškos meilės savo darbui, muzikai nieko nepasieksi. Turi būti savo profesijos fanatikas. Regis, Miltinis yra pasakęs: „Jeigu ne darbo metu tarnybinėse patalpose artistų nėra, vadinasi, teatro nėra...“ Aš į Operos ir baleto teatrą eidavau kasdien lyg į namus – repeticija ar ne, reikia, nereikia, bet beveik kasdien įžengdavau į tą pastatą. Todėl teatro aš esu prisikvėpavęs, prigėręs jo į save. Esu dėkingas savo Žvaigždei: į teatrą dainuoti pagrindinių vaidmenų atėjau visiškai jaunas, vos 21 metų vaikėzas. Savo aktyviąją veiklą teatro scenoje irgi baigiu atlikdamas pagrindinius vaidmenis. Tada teatre visi kolegos buvo bent dešimčia ar daugiau metų vyresni už mane. Dabar viskas panašu, tik mane supa bent dešimčia metų jaunesni kolegos. Bendraamžių scenoje beveik nelikę. Kasdien pagalvoju, ką turiu, ką sukūriau, kas mane supa, ir suprantu, kad gimiau po labai laiminga Žvaigžde.
