Senesniais laikais norėdami gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį, žmonės turėdavo susituokti. Vieni pasakytų, kad tokia tradicija reiškia paprasčiausią krikšionybės įtaką mąstymui, kadangi tikintis nenorėtų gyventi nuodėmėje, kaip kad įvardijamas nesusituokusių vyro ir moters gyvenimas kartu.
Visgi kiti prieštarautų, kad krikščionybei visų nuopelnų sužerti nederėtų: vyro ir moters tuoktuvės reiškė ne tik pažadą Dievui, bet ir naujo ūkio pradžią.
Šiandien vis daugiau porų tuoktis neskuba, nes manoma, kad santuoka sugriauna romantiškus santykius, partnerių kaita dažnai neleidžia apsispręsti, ar šis yra tas vienintelis, be to, nebe tiek daug jaunų žmonių tiki bažnytinėmis dogmomis, todėl ir pasižadėti vienas kitam šventųjų akivaizdoje jiems yra paprasčiausiai nesvarbu.
Santuokos institutas yra sukurtas ne tam, kad griautų santykius, o tam, kad apsaugotų kiekvieną santuokos šalį, jei santykiai pasisuktų ne taip, kaip buvo planuota.
Visgi gyvendami kartu žmonės dažnai nepagalvoja, kad santuokos institutas yra sukurtas ne tam, kad griautų santykius, o tam, kad apsaugotų kiekvieną santuokos šalį, jei santykiai pasisuktų ne taip, kaip buvo planuota.
Juk kelionės draudimą įsigyjate ne tam, kad susižeistumėte keliaudami, o tam, kad bent šiek tiek sumažintumėte nepatogumus, atsiradusius susižeidus.
Kas nutinka jūsų turtui susituokus?
Tikriausiai niekam nėra paslaptis, kad susituokus, sutuoktinių turtas tampa bendru, tačiau, kaip pastebi nuotolinių skyrybų portalo skiriuosi.lt vadovė Justina Kučinskė, ne visi supranta, kad bendras turtas apima anaiptol ne visą kiekvienam susituokusiam žmogui priklausantį turtą. Bendra sutuoktinių nuosavybe tampa tik tas turtas, kuris įgyjamas nuo santuokos sudarymo momento, todėl nei prieš santuoką įsigytas automobilis, nei nekilnojamas nei bet koks kitas turtas automatiškai netampa kito sutuoktinio nuosavybe susituokus: skyrybų atveju asmeninis kiekvieno sutuoktinio turtas nėra dalinamas.
Dalinant bendra nuosavybe sutuoktiniams priklausantį turtą remiamasi teismuose nusistovėjusia praktika – lygių dalių principu. Šis principas reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokiomis dalimis kiekvienas iš sutuoktinių prisidėjo prie bendro turto įsigijimo, bendra sutuoktiniams priklausanti nuosavybė dalinama į lygias dalis: nei sutuoktinių atlyginimas, nei kiti faktoriai įtakos šios dalies dydžiui neturi.
Kalbant apie bendrą turtą taip pat svarbu nepamiršti, kad sutuoktiniai kartu įgyja ne tik turtą, bet ir įsipareigojimus, todėl net ir vieno iš sutuoktinių parašu patvirtinti finansiniai įsipareigojimai, tokie kaip vartojimo kreditai ar lizingai, tampa abiejų sutuoktinių atsakomybe.
Kai asmeninė nuosavybė tama bendru turtu
Kiekviena taisyklė turi išimčių: be išimties neapsieina ir asmeninis, arba kitaip „kiekvieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytas“, turtas, kuris, kaip minėta, automatiškai netampa kito sutuoktinio nuosavybe susituokus. Išimtimi čia laikomi turto pagerinimo atvejai, kada vienas iš sutuoktinių ženkliai pakelia kito sutuoktinio asmeninės nuosavybės vertę. Šia taisykle pasinaudoti pavyksta nedažnai, kadangi vieno iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės pripažinimas bendra sutuoktinių nuosavybe yra sunkiai įrodomas.
Įrodinėjant tokį kitam asmeniui priklausančio turto pagerinimą, reikia įtikinti teismą, kad turtas buvo pagerintas ne iš bendro šeimos biudžeto, o iš asmeninių turtą pagerinusiojo lėšų, kurių įgijimas santuokos metu taip pat reikalauja papildomų žinių ir yra greičiau išimtis nei taisyklė.
Asmeninio turto įgijimas santuokos metu
Nepaisant to, kad santuokos momentas reiškia dviejų žmonių bendro turto pradžią, tačiau santuoka anaiptol neužkerta kelio susituokusiems asmenims įgyti asmeninio turto, kuris, skyrybų atveju, nebūtų dalinamas.
J.Kučinskė pamini keletą pagrindinių ir praktikoje dažniausiai pasitaikančių asmeninio turto įgijimo santuokoje atvejų: parduodamas iki santuokos įgytas turtas ir įsigyjamas kitas; turtas įgyjamas jį paveldint, gaunant kaip žalos atlyginimą ar gavus dovanų, taip pat disponuojant tokiais būdais įgytu.
Tam, kad taip įgytas turtas netaptų bendra sutuoktinių nuosavybe, svarbu jį tinkamai įforminti nurodant, kad turtas yra asmeninė santuokoje esančio žmogaus nuosavybė ir kad kitas sutuoktinis neturi jokių pretenzijų į šį turtą.
Kai bendra nuosavybė neatsiranda: vedybų sutartys
Iš vakarų atkeliavę vedybinės sutartys Lietuvoje tampa vis populiaresnės, ypač tarp besituokiančių vyresnio amžiaus žmonių. Vedybų sutartis – tai notaro patvirtintas sutuoktinių (arba besituokiančių) asmenų susitarimas, kuriame nurodoma, kaip keičiasi sutuoktinių asmeninio ir (ar) bendro turto statusas nuo tam tikro laiko momento. Tokiais susitarimais galima numatyti, kad iki santuokos įgytas turtas tampa bendra sutuoktinių nuosavybe šiems susituokus, taip pat galima nurodyti, kad santuokoje įgytas turtas bendra nuosavybe netampa ar bendra nuosavybe tampa tik tam tikra turto dalis ir panašiai.
Kaip ir santuokos liudijimas, taip ir vedybų sutartis yra turtinių interesų draudimo forma skyrybų atveju. Visgi konservatyviems žmonėms vedybų sutartys vis dar asocijuojasi apsauga nuo iš išskaičiavimo įvykstančių santuokų, nepaisant to, kad neretai tokios sutartys apsaugo šeimas nuo finansinių nuosmukių, kai, pavyzdžiui, vienas iš sutuoktinių užsiima didelės rizikos verslu ir nenori, kad nesekmės atveju skolos būtų nukreiptos į kitą sutuoktinį.