Stilistas, garsių moterų mėgstamų suknelių kūrėjas Liutauras Salasevičius stebina ne tik savo kūryba, bet ir asmeniniu stiliumi. Liutauras pasekė kitų žinomų žmonių pavyzdžiu ir portalui Žmonės.lt sutiko papasakoti apie savo paauglystę, išvaizdos eksperimentus ir savęs paieškas.
„Mano paauglystė buvo normali, tačiau nenorėčiau grįžti į ją. Man dabar yra smagiau gyventi (juokiasi). Galėčiau sakyti, kad buvau tobulas vaikas, nes rūkyti pradėjau vėlai, tūsintis irgi. Labai anksti pradėjau siūti, tad galima sakyti, kad dariau tą patį, ką ir dabar, tik tiek, kad galimybės tada buvo kitokios“, – apie savo paauglystę pasakojo L.Salasevičius.
Suknelių kūrėjas atviravo, kad mokyklos laikais buvo visko: ir bėgimo iš pamokų, ir kitų įvykių, tačiau jis nebuvo iš tų, kuris daužydavo langus, įžeidinėdavo mokytojus. Anot Liutauro, mokytojai jį mylėjo, nes jis buvo tvarkingas ir geras mokinys.
„Šiaip gan anksti žinojau, ko aš noriu, kuo būsiu ir ką užaugęs darysiu. Pirmame dizainerių konkurse dalyvavau, kai man buvo 14 metų. Tada aš iš mokyklos paprašiau litų, tėvams nežinant iš Radviliškio išvykau į Kauną. Ten pasirodžiau gerai, sekėsi šauniai ir net rodė per televizorių“, – prisiminimais dalijosi L.Salasevičius.
Didžiausia Liutauro aistra paauglystėje – keliavimas autostopu. Kaip pasakojo dizaineris, kartu su drauge jie išmaišė beveik visą Lietuvą. „Keliavome pakeleivingomis mašinomis, nes pinigų ir poreikio su autobusu važiuoti nebūdavo, norėjosi nuotykių. Gal iš pradžių ir buvo baisu, o paskui toks azartas buvo užvaldęs... Laimei, bet jokių blogų nutikimų mums neįvyko. Atvirkščiai, žmonės buvo labai geranoriški, pamenu, kad vieną kartą stabdėme mašinas Radviliškyje ir sustojo šeima. Ji mus nusivežė į Nidą. Pabuvome ten su ta šeima, pavalgydino mus. Patiems buvo keista, kad tokie malonūs žmonės. Prisigalvojome, kad pavogs mus, nes įtartinai rūpinosi, maitino, nepaleido iš akių. Tada mums buvo gal 16 metų“, – juokėsi L.Salasevičius.
Paklaustas, ar toks keliavimo būdas neprivertė susirūpinti mamos ir galbūt kreiptis net į policiją, Liutauras patikino, kad ne. „Niekada jai neteko dėl to kreiptis. Buvo tik vaikystėje toks įvykis. Gal į pirmą ar antrą klasę ėjau, kai mes su seserimi pabėgome iš namų. Tuomet mes gyvenome Vilkaviškyje ir sumanėme nukeliauti į Šiaulius. Tačiau Šiauliuose pasiklydome, prie mūsų priėjo toks vyras su moterimis ir nuvežė mus į policiją. Policijai mes aiškinome, kad pavardžių nežinome, bet važiuojame pas gimines, pusbrolį Mindaugą, pusseserę Dovilę, tetą Daną ir dėdę Vidą, bet pavardžių jų nežinome. Pasirodė, kad tas policininkas buvo dėdės pusbrolis. Toks labai keistas sutapimas“, – prisiminė Liutauras.
Dalyvaudamas įvairiuose renginiuose L.Salasevičius susirinkusius vis nustebina savo aprangos stiliumi ar kokia nors detale. Jis prisipažino, kad būdamas gal kokių 10-ties, jau pradėjo cirkintis. Pirmąjį auskarą Liutauras įsivėrė būdamas devynerių. Vyras juokėsi, kad net metus pavyko nuo mamos nuslėpti, nes namie jį išsiimdavo, o įsidėdavo tik eidamas į mokyklą.
Beveik tuo pačiu metu Liutauras nepraleido progos paeksperimentuoti su plaukais ir nusidažė plaukus su peroksidu ir amoniako tabletėmis. „Mano vienas iš kvailesnių žingsnių – cheminis. Man buvo 16 metų ir sudėjo cheminį ant juodų plaukų. Atrodė klaikiai, todėl sugalvojau, kad reikia juos nusidažyti ryžai. Kai nudažiau, jie atrodė kaip šepetys, negalėjau pirštų įkišti, tai po kelių savaičių atsistojau prie veidrodžio ir prie šaknų nukirpau visus. Beje, ne kartą nuslinkę plaukai, nes buvo nudeginti ir pažeisti įvairių dažymų“, – portalui Žmonės.lt prisipažino L.Salasevičius. Dizaineris juokėsi, kad turbūt nėra spalvos, kuria nebūtų jo plaukai buvę nudažyti.
„Vaikystėje žiauriai gerai rengdavausi, nes mano mama buvo siuvėja. Tais laikais nebuvo galima rasti kažko išskirtinio paprastose parduotuvėse, todėl mama pirkdavo komisuose, turėjo draugių, kurios gyveno užsienyje, tai jos atsiųsdavo. Neatrodžiau kaip iš inkubatoriaus“, – pasakojo Liutauras.
Vyras prisipažino, kad iki 5 klasės neturėjo uniformos. Ne todėl, kad maištautų, o tiesiog buvo per daug liesas ir tokio dydžio uniformos nebuvo galima rasti. „Liesumas – vienintelis mano gyvenimo kompleksas. Visi tada juokdavosi iš manęs, o dabar man tai yra privalumas. Pamenu, kad visi kieme vaikščiodavo su aptemtais šortais, o man net neleisdavo mama jų vilktis, nes atrodžiau kaip iš koncentracijos stovyklos. Man labai buvo skaudu“, – širdį liejo L.Salasevičius.