Kada nustosime konkuruoti – net sporto salėje?

Konkurencija sportuojant / Vida Press nuotr.
Autorius: Dalia Daškevičiūtė
Publikuota: 2017-03-26 19:21
Turiu pažįstamą, kuri numetė dvidešimt kilogramų. Žinau tai iš feisbuko. Numetė sveikai – subalansavusi mitybą ir pradėjusi reguliariai sportuoti. Džiaugiuosi už pažįstamą ir kartu pagraužiu save, kad pati nesimaitinu sveikiau, o į sporto klubą nueinu tik porąkart per savaitę – į lengviausią treniruotę.

Ir taip padūsauju kiekvienąkart, pamačiusi jos įdėtas nuotraukas iš treniruoklių salės. Dūsauju nepasaint fakto, kad man ji atrodo per liekna.

Kad pagraužiu save ne tik aš, suprantu ir iš kitų moterų komentarų po tomis nuotraukomis. Pastarosios tiesiai šviesiai parašo „o kad ir aš taip prisiversčiau...“, „gal ir man reikėtų...“, „aš neturiu valios...“. Nors visos puikiai žinome, kad kai LABAI nori, tai ir darai, o jei manai, kad tik GAL REIKĖTŲ... Na, viskas taip ir lieka. Arba tiesiog kas vakarą valgyti pienišką šokoladą ir gulėti ant sofos, o po to dūsauti dėl per didelio užpakalio, yra vis tiek maloniau, nei kasdien šveisti salotas, arti sporto salėje, bet užtat turėti laibą kūną.

Kodėl apie tai rašau? Nes mes nuolat lipame ant to paties grėblio – lyginame save su kitais ir varžomės. Apie nebylų lenktyniavimą retas kuris prisipažintų, bet visa tai tvyro ore. O sporto salėje – tai dar ir gerai matoma.

Pamenu, kartą interviu kalbindama sporto instruktorę teiravausi jos apie moterų varžymąsi aerobikos treniruočių metu. Kiekvienai sportuojančiajai pažįstamas jausmas: lyg jau ir atrodo, kad daugiau nebegali, bet štai ta – vyresnė / stambesnė / ar tiesiog moteris – rodos, nė nesušilo! Dar pusė tiek padarytų! Ir garsiai stenėdamos tęsiame sportą – nors koks ten sportas, jei tikrai nebegali, ir darai vos ne bet kaip, nes padaryti tų pratimų taisyklingai nebeįstengi? Tąkart trenerė mėgino teigti, kad tai gerai – juk esą taip padarome daugiau, nei planavome, vien dėl tos „sportinės dvasios“ ir sveikos moteriškos konkurencijos. Žinau keletą tokių moterų, kurioms tikrai nė motais, kiek likimo (treniruotės) draugės yra fiziškai pajėgios – jos daro viską pagal savo pajėgumą, pernelyg nesidairydamos į šalis. Tačiau visos kitos pasižvalgo...

Kiek šiuolaikiniame pasaulyje pažįstate neskubančių, konkuruoti nelinkusių žmonių? Ir ar sveika lyginti save ir konkuruoti su kitais? Aš asmeniškai sporto salėje noriu lengvai išsikrauti, išvalyti mintis, išjudinti kūną ir... pailsėti. Nuo darbo, streso, triukšmo. Ir visai nesinori dar ir čia konkuruoti – gyvenimas ir taip jau yra lenktynės.

Neužmirškime ir to fakto, kad nors ir lyginamės, bet norime būti išskirtiniai. Taip išeina – kitokie.

Neseniai perskaičiau, kad kai kurie sporto klubai jau pasiekė tokį lygį: lankytojams uždedamas išmanus prietaisėlis, kuris parodo, kiek smarkiai / produktyviai jūs sportuojate, palyginti su kitais sporto klubo lankytojais. O, pavyzdžiui, Londone įsikūrusi dviračių treniruoklių studija treniruotės metu tokius visų sportuojančiųjų duomenis rodo dideliame ekrane, visiems matant. Treniruotės dalyviai netgi suskirstomi į grupes, kurios varžosi tarpusavyje dėl geresnių rezultatų.

Sporto klubai atkreipė dėmesį į tą konkuravimo ir sportinių rezultatų siekimo tendenciją. Bet ar to labai reikėjo?

Taigi sporto klubai atkreipė dėmesį į tą konkuravimo ir sportinių rezultatų siekimo tendenciją. Bet ar to labai reikėjo? Kartą kitą – įdomu, bet kaskart eiti į treniruotę varžytis? Tam yra kitų sporto rūšių.

O kur dar instagramas, pilnas įkvepiančių nuotraukų. Dievas mato, prieš pusantrų metų ir aš buvau trumpai pasidavusi tai madai – prisižiūrėjau krūvą moterų figūrų nuotraukų „prieš“ ir „po“. Jos visos išbandė garsios jaunos australų trenerės treniruočių programą. Už penkiasdešimt dolerių (čia su nuolaida) parsisiunčiau internetu specialią pratimų programą ir mėnesį ariau.

Pradėkime nuo to, kad atrodydavo, jog taip sunku, kad sustos širdis, apsivemsiu arba nebepasikelsiu. Kiek keiksmažodžių išrėkiau, stripinėdama namie kaip varlė su svareliais, nesuskaičiuočiau. Tik štai pajutau, kad nei nugarai, nei netgi keliams (nors niekada nebuvau jautusi kelių skausmų!) tie šokinėjimai nėra gerai. Ir viso to atsisakyti nebuvo lengva, nes instagramas vis dar lūžo nuo viso pasaulio moterų nuotraukų iš sporto salės, su prierašais „Vos nenumiriau, bet padariau“, „Treniruotė buvo labai sunki, bet dabar jaučiuosi stipri kaip niekada“, „Aš jau tris mėnesius laikausi šios programos!“ ir pan. Moterų rezultatai buvo išties pritrenkiantys, nors suprantu, kodėl – reikėjo ne tik pašėlusiai sportuoti, bet ir apriboti bei sureguliuoti mitybą.

(Kai kurios instagramerės pradėjo garsiai kalbėti apie tai, kiek daug įtakos turi apšvietimas, fotografavimosi rakursas, kūno išrietimas ir t. t. Mokant keletą triukų, nuotraukas „prieš“ ir „po“ galima susikurti per vieną minutę, ir atrodys, kad palengvėjote bent penketu kilogramų. Taigi, galima pasiguosti, kad kai kurios iš tų nuotraukų galbūt yra pagražintos.)

Iš vienos pusės – ta sporto programa padarė daugybę moterų laimingesnes, pasitikinčias savimi. Tai nuostabu! Iš kitos pusės – nekalbama apie tai, kas nutinka, jei pavargsti ar atsibosta, ir pradedi rečiau sportuoti. Arba – kai grįžti prie senų mitybos įpročių.

Ar man tikrai reikėjo tiek raumenų, kiek turėjo tos moterys? Stangresnio kūno – taip, bet būti raumeninga iki tol nepageidavau. Bet kai prisižiūri šimtus tokių nuotraukų, kažkas smegenyse susisuka.

Ir tai nėra gerai, nes kai vejiesi nežinia kur lekiantį traukinį, kuris yra galbūt net ne tavo, o kažkieno kito, gali nepasidžiaugti pačiu procesu. Ar nepamatyti jau pasiektų rezultatų. Nes kartais net nebežinai, koks tavo tikslas. Galbūt – padaryti geriau nei kiti? Ar bent jau neatsilikti?

Savo rezultatą, nors ir ne tokį gerą, pasiekiau tiesiog pradėjusi labai daug vaikščioti – ką nuoširdžiai mėgstu ir kam nereikia pastangų. Bet štai ir dabar, rašydama šį straipsnį, peržvelgiau tas moterų pasikeitimų nuotraukas (norėdama ką nors įdėti čia iš instagramo – parodyti jums, bet apsigalvojau), ir vėl kaži koks velnias sukirbėjo galvoje: o gal šįkart nebeskaudėtų tos nugaros?

Gana – man to nereikia.

***

Kažkas iš jūsų atpažins save. Kažkas – pyks, neigs arba sukios pirštu prie smilkinio. Nei vienas variantas nėra blogas ar geras – svarbiausia būti atviriems sau.

Taigi sportuokim, judėkim, darykim. Bet žinokime tikslą. Ir jauskime to tikslo siekimo malonumą.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai