Kad arbata būtų skani, reikia žinių ir praktikos

Arbata / Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-03-06 18:26
Arbatos geriate? Žinote, koks vanduo – „žuvų akys“ ar „perlų vėrinys“ – tinkamas žaliajai arbatai? Girdėjote apie karaliaus Gustavo III eksperimentą, kuriuo Švedijos karalius siekė nustatyti, kava ar arbata – sveikiau? Pastaroji – naudingas gėrimas, todėl verta sužinoti apie ją daugiau. Arba atnaujinti žinias.

Stebuklingai sveika?

Turbūt ne kartą skaitėte, kad arbata – itin sveikas gėrimas, nes joje daug flavonoidų. Jiems priskiriamas gebėjimas tramdyti alergiją, uždegimą, vėžinių ląstelių dauginimąsi...

Gerdamas arbatos žmogus sveikatos atžvilgiu elgiasi kur kas geriau, nei vartodamas saldžius ir kaloringus gaiviuosius gėrimus.

Tiesa, kai kurie žmonės siūlo nepulti į euforiją ir nesitikėti iš arbatos per daug. Antai arbatos žinovas Philas Wymanas, kuris ne tik mėgsta ją kaip gėrimą, bet ir pats sukasi šiame versle, mano, kad arbatos nauda žmogaus sveikatai perdėta. „Man jau bloga nuo kalbų apie tai, kokia arbata stebuklinga! Bet kadangi mūsų verslo atstovai tokią informaciją noriai palaiko ir skleidžia, nieko nuostabaus, kad žmonės nuolat manęs klausia, kokios arbatos reikia gerti, kai užpuola vėžys, iš burnos ima sklisti blogas kvapas ar prasideda priešlaikinis plikimas. Neneigiu, kad arbata – vertingas gėrimas, bet, mano nuomone, didžiausias jos privalumas tas, kad gerdamas arbatos žmogus savo sveikatos atžvilgiu elgiasi kur kas geriau, nei vartodamas saldžius ir labai kaloringus gaiviuosius gėrimus. Aišku, aš turiu galvoje arbatą be cukraus. Yra toks pasirinkimas, jei nori sveikiau gyventi – geri vandens arba arbatos. Man antrasis variantas arčiau širdies.“

Pasakojama, kad Švedijos karalius Gustavas III panoro įsitikinti, kas sveikiau – arbata ar kava, todėl liepė atlikti eksperimentą su identiškais dvyniais. Buvo rasti nusikaltėliai, pasmerkti myriop. Jie gavo pasiūlymą: mirties bausmė bus pakeista įkalinimu iki gyvos galvos, jei vienas sutiks kasdien išgerti tris arbatinukus arbatos, kitas – tokį pat kiekį kavos. Dvyniai sutiko. Juos stebėti buvo paskirti du gydytojai. Ironiška, kad ir gydytojai, ir pats karalius iškeliavo anapilin anksčiau už kalinius. Teigiama, kad pirmasis mirė tas iš dvynių, kuris kasdien gėrė arbatos. Jam tuomet buvę 83-eji. Bet kažin, ar tai įrodo kavos pranašumą...

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Vienas augalas, o tokie skirtingi produktai

Pasak pasaulyje garsaus arbatos eksperto Tony Gebely, labai neteisinga gėrimus, pagamintus iš ramunėlių, mėtų, melisos ir pan., vadinti arbata, jie – žolelių nuovirai ar ištraukos. Tikros arbatos rūšys – baltoji, žalioji, geltonoji, ulongo (oolong), juodoji, puero (pu-erh) – kilusios iš kininių arbatmedžių, arba camellia sinensis. Kodėl minėtos arbatos tokios skirtingos, jei šaltinis tas pat? Arbatos rūšių atsiradimą lemia 3 pagrindiniai dalykai.

Aplinkos faktorių visuma. Arbatos išvaizdai ir skoniui turi įtakos vietos, kurioje arbatmedžiai auga, geografinė padėtis, geologiniai savitumai ir klimatas. Čia tinka prisiminti vyno pasaulį, kuriame pabrėžiamas vynuoges subrandinęs regionas ir jam būdinga specifika. Jei tos pačios veislės kininiai arbatmedžiai bus auginami dviejuose skirtinguose Kinijos regionuose, iš jų lapelių pagaminta arbata pasižymės kitokiu skoniu.

Arbatmedžių įvairovė, kultivavimas. Arbatos augintojai, norėdami pagaminti specifinio pobūdžio arbatą, renkasi tam tikros veislės arbatmedžius. Pavyzdžiui, aukščiausios klasės baltoji arbata „Silver needle white“ gaminama tik iš arbatmedžių pumpurų, dažniausiai – iš da bai hao veislės: šie arbatmedžiai garsėja dideliais, baltais plaukeliais padengtais pumpurais.

Gamybos metodai. Nors aplinkos faktorių visuma, arbatmedžių įvairovė ir kultivavimo principai daro didelę įtaką arbatos skoniui ir išvaizdai, būtent gamybos metodas paverčia ją žaliąja, geltonąja, juodąja ir t. t. Įdomu, kad iš tos pačios žaliavos įmanoma išgauti tiek skirtingų arbatos rūšių, ar ne? Jos augintojas ilgai ir detaliai aiškintų, kaip kas daroma, bet mes apsiribosime esmine informacija apie tai, kaip atsiranda baltoji, žalioji ir t. t.

Baltoji arbata: arbatlapiai nuskinami, jiems leidžiama šešėlyje keletą dienų vysti, paskui jie sudžiovinami.

Žalioji arbata: arbatlapiai labai trumpai pakaitinami, kad nevyktų oksidacija ir išliktų žalia spalva, vėliau džiovinami ir presuojami.

Geltonoji arbata: arbatlapiai pakaitinami, kaip gaminant žaliąją arbatą, bet paskui sukraunami į krūvas, dar pakaitinami, kol pagelsta, tuomet džiovinami.

Ulongo arbata: arbatlapiams leidžiama vysti nuo 8 iki 24 valandų, paskui jie kratomi – visą tą laiką vyksta oksidacija. Ši sustabdoma garais, tada jie, patyrę dalinę oksidaciją, išdžiovinami.

Juodoji arbata: nuskinti arbatlapiai vytinami, oksiduojami, tada galutinai išdžiovinami, kad įgautų tamsią spalvą.

Puero arbata: tai vienintelė arbatos rūšis, gaunama visiškos fermentacijos būdu. Švieži lapeliai pirmiausia pakaitinami, kad nevyktų oksidacija ir būtų išsaugota spalva, vėliau jie vytinami, po to kelias savaites fermentuojami.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

2 mitai apie arbatlapius

Galima išgirsti tvirtinimų, kad vienkartiniuose maišeliuose arbatlapių kokybė prasta. Reikia teikti pirmenybę palaidiems arbatlapiams, nes tada galima pamatyti jų išvaizdą, o tai irgi leidžia spręsti apie jų gerumą. Tačiau Philas Wymanas tvirtina, kad tai – mitas. Pasak jo, yra kompanijų, prekiaujančių aukštos kokybės arbatlapių maišeliais, kurie pakuojami rankomis. Žinoma, didžiuosiuose prekybcentriuose tokios arbatos vargiai rasite...

Beje, Philas Wymanas paneigia ir dar vieną mitą – kad sutrupėję arbatlapiai yra nekokybiška šiukšlė. „Aš tikrai rinkčiausi sutrupėjusius arbatlapius iš regiono, kur puikios sąlygos arbatmedžiams auginti, o ne sveikus iš ten, kur jos prastesnės. Tik pagalvokite: ar sausainio gabaliukai maistine verte ir skoniu skiriasi nuo sausainio? Nepakeistos formos arbatlapiai žmonėms atrodo kokybiškesni, nes jie gražesni – tik tiek. Meskite iš galvos, kad tai nuo grindų sušluotos šiukšlės, verčiau pasižiūrėkite internete, kaip Indijos plantacijose nuskinti arbatlapiai vytinami. Ant grindų!“

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Vanduo labai svarbus

Kuo ilgiau arbatlapiai buvo oksiduojami, tuo karštesniu vandeniu turėtų būti plikomi ruošiant arbatą. Jei arbata plikoma arbatinuke, reikėtų laikytis tokios taisyklės: šaukštelis arbatlapių skiriamas puodeliui plius papildomas šaukštelis arbatinukui.

„Žuvų akys“: vandens paviršiuje susidaro maži burbuliukai. Tai reiškia, kad vanduo įkaito iki 74–80 ˚C. Tokiu paprastai plikoma žalioji ir geltonoji arbata. Dar yra „krabų akys“ ir „krevečių akys“ – dar mažesni, vos matomi burbuliukai.

„Perlų vėriniai“: kai burbuliukai vienas paskui kitą ima kilti iš indo dugno, vandens temperatūra būna pasiekusi 82–88 ˚C. Toks vanduo labiausiai tinkamas ulongo arbatai ruošti, gali būti naudojamas ir plikant juodąją.

„Chaosas“: kai vandens burbuliavimas tampa chaotiškas, temperatūra jau siekia 91–96 ˚C. Tai tinkamiausia temperatūra juodajai arbatai, tokia temperatūra būtina ruošiant angliško stiliaus arbatą su pienu ir cukrumi. Tačiau vertėtų įsidėmėti, kad ilgiau kaitinant vandenį, arbatos žinovų žodžiais, jis tampa „deoksiduotas, plokščias, negyvas“, o arbatai reikia „gyvo“ vandens. Šviesesnė arbata taip pat bus sugadinta, jei arbatžoles plikysite per karštu vandeniu. Pavyzdžiui, jei žalioji arbata jums neskani, nes karti, greičiausiai plikėte ją per aukštos temperatūros vandeniu.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.
Elaima.lt

Naujausi straipsniai