Ką veikia scenarijaus tęstinumo profesionalai? Pasakoja montažo režisierė Ignė Narbutaitė

Ignė Narbutaitė/Vytautės Ribokaitės nuotr.
Autorius: Auksė Podolskytė, kinfo.lt
Publikuota: 2020-04-07 15:06
Pasimatavusi ne vieną specialybę kine Ignė save atrado montažo režisierės kėdėje. Vis dėlto, pastaruoju metu Ignė savo laiką skyrė scenarijaus tęstinumui naujame Dovilės Šarutytės projekte. Ignė sutiko papasakoti apie „scripterio“, arba scenarijaus tęstinumo profesionalo (angl. script supervisor), darbo specifiką ir šio amato sąsajas su montažu.

Igne, paskutiniu metu vyko naujo D. Šarutytės vaidybinio filmo „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ filmavimai. Šiame projekte esi atsakinga už scenarijaus tęstinumą. Kaip dabar gyveni, kai prasidėjo karantinas? Ar spėjote viską nufilmuoti?

Šeštadienį išsiskirstėme laikydami špygas ir tikėdamiesi greit susitikti, bet, aišku, buvo labai mažai vilties. Filmavimai nutrūko, tačiau mes tokie ne vieni – kiek kalbėjau su užsienyje ir Lietuvoje gyvenančiais draugais bei kolegomis, visi pasakojo apie sustabdytus filmavimus. Net nebuvo klausimo, ar stabdyti darbus, ar ne.

Atsiverčiau scenarijų, peržiūrėjau, kas nufilmuota, o kas ne, ir supratau, kad reikia pasidaryti labai detalius užrašus – apie drabužius, maišelius, rankines, netgi plaukų ilgius ir t.t. Kadangi kol kas nežinome, kada grįšime prie darbų, o sustojome viduryje, kiekviena smulkmena ir detalė yra svarbi.

Ignė Narbutaitė/Vytautės Ribokaitės nuotr.
Ignė Narbutaitė/Vytautės Ribokaitės nuotr.

Tokios patirties dar neturėjau. Yra buvę, kad filmavimus skiria savaitė arba pora dienų, bet to negali palyginti su tuo jausmu, kai net nežinai, kada reikės sugrįžti. Kad ir kaip ten būtų, tikiu, kad sėkmingai sugrįšime į aikštelę ir pabaigsime filmą.

Esi žinoma kaip filmų ir vaizdo klipų montažo režisierė. Kaip jautiesi būdama atsakinga už scenarijaus tęstinumą?

Kartais jaučiuosi kaip svečias. Man tai visai patinka ir, tikiuosi, sekasi, tačiau pagrindinė mano veikla – montažas. Tai visai kita kino pusė, bet susijusi ir savotiškai panaši į scripterio darbą aikštelėje.

Kaip montažo režisierės įgūdžiai praverčia scenarijaus tęstinume?

Man atrodo, bet koks didesnis įsigilinimas į kurią nors sritį kino industrijoje yra labai naudingas, nes kuo daugiau žinai, tuo mažiau kyla klausimų. Atsimenu, pačioje pradžioje beveik nieko nesupratau, kas toje kino aikštelėje vyksta (juokiasi). Tačiau viskas buvo labai įdomu.

Viename filme buvau filmavimo vietų vadybininkė – tai buvo Domo Petronio trumpametražio filmo „Sobaka“ filmavimas. Be galo džiaugiuosi, kad mane ten priėmė. Tiesa, apie filmavimo vietų vadybą nieko nežinojau, vadovavausi intuicija. Pamenu, kartą filmavimo metu scripteriui kažkur reikėjo išeiti ir manęs paprašė pažymėti garso ir vaizdo failus. Tada galvojau, kad šitas žmogus sėdi ir tik daro tai.

Vėliau supratau, kad yra daug daugiau visokių dalykų, už kuriuos scripteris atsakingas – pavyzdžiui, sužinojau, kad jis atsakingas už pliauškėje matomą informaciją. Visi ten užrašyti skaičiai, raidės staiga įgavo prasmę. Tas pats nuobodus garso ir vaizdo failų numeravimas paaiškėjo esąs labai svarbus, siekiant nepamesti failų ar nesukelti sumaišties montažinėje. Na, ir, žinoma, veiksmų ir judesių sekimas, rekvizitų, drabužių, makiažo tęstinumas. Ironiška, kad visos šios žinios atėjo, kai pradėjau gilintis į montažą.

 

Ignė Narbutaitė/Vytautės Ribokaitės nuotr.
Ignė Narbutaitė/Vytautės Ribokaitės nuotr.

Kaip apibūdintum, ką daro scenarijaus tęstinumo profesionalas?

Šis darbas nėra tik tam tikrų failų žymėjimas ar rodymas kitiems departamentams, ko jie nepadarė. Tai – komandinis darbas suvokiant, kaip atrodys baigtas filmas. Tiek montažas, tiek scenarijaus tęstinumas – darbai, reikalaujantys susitelkimo į detales, nepamirštant visumos.

Iš to, ką pasakoji, atrodo, kad už scenarijaus tęstinumą atsakingam žmogui itin svarbu atidumas ir gebėjimas dirbti komandoje. Kokių kompetencijų reikia scenarijaus tęstinumo profesionalui?

Manau, kad atidumas, smalsumas ir darbo komandoje įgūdžiai praverčia visur. Atidumas svarbus dar ir todėl, kad turi suprasti, su kuo dirbi. Svarbu ir mokėti prisitaikyti, nes kiekvienas režisierius, kiekviena medžiaga ir kiekviena komanda esame skirtingi – vieni nori, kad atkreiptum dėmesį į vienus dalykus, antri – į kitus. Tačiau darbas su visais vienodai kupinas malonių netikėtumų. Aikštelėje jų tikrai būna.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad aikštelėje pagrindinė mintis yra režisieriaus, tad reikėtų nepiršti savo asmeninės idėjos, bet visuomet turėti savo nuomonę (juokiasi). Žinoma, labai svarbu nemeluoti, nebijoti ir nebūti piktam.

Kas tau sunkiausiai sekasi dirbant scriptere?

Kadangi tempas greitas, tad mažų ir didesnių klaidų tikrai pasitaiko. Sunkiausia yra jų nepraleisti pro akis, o jei praleidi, savęs neužgraužti ir žiūrėti į priekį negalvojant, ką pražiopsojai. Nes kitaip tik dar daugiau padarysi klaidų (juokiasi) ir save sugniuždysi (nesijuokia). Nelengva sustoti, suprasti, ką padarei, kodėl tai padarei, bet daugiau to nebeanalizuoti ir keliauti toliau. Dar būtų gerai pagalvoti, kaip tai galima išspręsti (juokiasi). Kartais būna – grįžti namo ir galvoji, kad sugadinai visą filmą (juokiasi).

Rankinės ant pečių, akiniai rankose ar ant galvos ir t.t. – šie dalykai dideliame ekrane aiškiai matosi. Žiūrėdama, kaip montuotoja vaizdą, pirmiausia atkreipiu dėmesį į vaidybą, emociją, ir tik paskutinėje vietoje žiūriu, ar kepurė yra vietoje (čia nekalbu apie tuos atvejus, kai pokytis yra trikdantis ir nenatūralus, atitraukiantis dėmesį nuo veiksmo prie kokios detalės, kuri net neturėtų būti akcentuota).

Taigi atsiduriu abiejose barikadų pusėse. Būtent tokia patirtis kartais gali gelbėti, kartais kaip reikiant pakišti koją. Nes visada yra paprasčiau pateisinti vieną ar kitą pražiopsotą klaidą, negu pripažinti, kad kažką praleidai. Norisi dirbti taip, kad nereikėtų daryti kompromiso.

Pirmasis ilgametražis projektas, kuriame buvai atsakinga už scenarijaus tęstinumą, buvo Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“. Kaip pradėjai dirbti su scenarijaus tęstinumu?

Tiksliai neatsimenu, kaip atsidūriau scripterio kėdėje… Man rodos, kad su Saule Bliuvaite susipažinome per stojamuosius egzaminus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Vėliau jai prireikė scripterio. Kadangi į LMTA galiausiai nestojau, bet norėjau dirbti aikštelėje, tai ir sutikau.

Vadinasi, pirmoji tavo kaip scripterės patirtis buvo filmuojant S. Bliuvaitės filmą „Gyvenimas yra gražus ir nesibaigia“ 2016 metais?

Taip. Šiame S. Bliuvaitės filme dirbau ir kaip scripterė, ir kaip montažo režisierė. Turbūt tai yra baisiausias dalykas gyvenime (juokiasi).

Kodėl?

Montuojant labai svarbu atsiriboti nuo veiksmo aikštelėje. Scripteris yra labai prisirišęs ne tik prie medžiagos, bet ir prie aikštelės įvykių – gerai žino, kada ir kur buvo iškilusios kokios dilemos, problemos, kiek laiko buvo praleista filmuojant vieną ar kitą kadrą. Tačiau montuojant kadras, į kurį buvo įdėta labai daug pastangų, gali visai netikti. O būnant ir aikštelėje, ir montažinėje esi pernelyg prisirišęs prie medžiagos, tad ją gali pradėti nebekritiškai vertinti ir padaryti klaidingą sprendimą – įdėti kadrą, kuris visai netinka, vien dėl to, kad pasąmonėje žinai, kiek pastangų buvo įdėta tą kadrą filmuojant. Vis tik tai buvo gera patirtis (juokiasi).

Dar nepaklausiau – kaip atsidūrei kine?

Pabaigusi mokyklą per porą metų išbandžiau labai daug dalykų ir, aišku, visaip mėginau patekti į filmavimo aikštelę – ten viskas atrodė labai įdomu. Per tuos dvejus metus dirbau ir administratore, ir Liuksemburge aukle, dar dirbau MMC, dabartiniame MO muziejuje, eidavau savanoriškai filmuoti renginius, o filmuotą medžiagą montuoti.

Po mokyklos baigimo buvau pakankamai baili, tačiau visos anksčiau minėtos patirtys padarė pokytį. Filmavimo aikštelė man buvo tokia įdomi, kad net pati nesupratau, iš kur manyje atsirado tiek ryžto. Na, o po to sekė mėginimas stoti į LMTA, galiausiai – studijos Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje ir pastovus darbas kino festivaliuose. Tai buvo postūmiai ir progos susipažinti su kino, reklamos ir kultūros sferų žmonėmis. Sakyčiau, kad kine atsidūriau po truputį.

Kaip manai, ar dabar, kai atradai montažą, ir toliau išliksi atvira kitiems darbams kine? Ar ketini ir toliau dirbti su scenarijaus tęstinumu?

Manau, kad taip. Iš tikrųjų kaskart prieš prasidedant filmavimams pagalvoju, kad visai nenoriu scriptinti (juokiasi), ką aš čia dabar susigalvojau… Kadangi reikia susikaupti, prieš prasidedant darbams aplanko jaudulys. Tačiau atėjus paskutinei pamainai, pasidaro labai liūdna ir galvoju, kaip buvo smagu, kaip visi susidraugavom...

Man patinka šis darbas, tačiau tikriausiai nenorėčiau, kad jis taptų pagrindiniu mano užsiėmimu. Smagu prisidėti prie projektų, kurie įdomūs, taip pat dirbti su žmonėmis, iš kurių galiu labai daug išmokti. Montažo režisieriaus darbas sėdimas, tad džiaugiuosi galimybe išlįsti, pajudėti, pabūti lauke. Kad ir kaip mylėčiau montažą, tik tuo užsiimti nepavyks. Nenumaldomas smalsumas verčia tyrinėti ir kišti nosį į kitas sritis.

Montuoji operatoriaus Eitvydo Doškaus dokumentinį filmą apie Vilnių – „Paskui laiką per miestą“. Gal papasakotum šiek tiek plačiau – koks tai projektas, kokiame etape šiuo metu esate? Informacijos apie jį beveik nėra…

Tai filmas, kuris neturi įprastų aiškių dialogų, jie kitokie – tarp kadrų, tarp vietų, tarp manęs ir Eitvydo, tarp medžiagos ir mūsų. Procesas irgi neįprastas. Negaliu pasakyti, kad lengvas, bet tikrai itin įdomus.

Su filmu dirbame jau kurį laiką. Apskritai nėra labai lengva ilgai išbūti su vienu projektu. Nepaisant to, jis man daug reiškia.

Visąlaik man buvo įdomi dokumentika, labai norėjau dirbti su dokumentine medžiaga, o šio filmo formatas beveik neturi ribų. Ši patirtis labai daug duoda – vis kažką naujo išmokstu tiek apie save, tiek apie šį filmą.

Ir apie miestą?

Ir apie miestą. Taip. Kadangi esu gimusi ir užaugusi Vilniuje, labai įdomu panagrinėti santykį su juo. Tuo tarpu Eitvydas yra ne iš Vilniaus, tačiau čia gyvena. Jo žvilgsnis yra visiškai kitoks. Jo dėka kai kurias gatves, vietas ir pastatus pamačiau naujai ir vėl iš naujo įsimylėjau Vilnių.

Vėl šiek tiek noriu sugrįžti prie D. Šarutytės naujo projekto. Jis pristatomas kaip komedija ir drama, daugiau informacijos apie jį taip pat kol kas nėra. Gal galėtum šiek apie jį papasakoti iš savo perspektyvos?

Visų pirma, komanda yra nuostabi – jau seniai nebuvau tiek daug juokusis ir smagiai leidusi laiką aikštelėje. Tuo labiau, kai filmo tema nėra lengva. Gera būti, kai matai, kad mes visi esame kartu, o ne kiekvienas atskirai, kad yra susidomėjimas, o ne darymas atlapa ranka.

Gavau labai daug įvairių pamokų. Įdomu žiūrėti, kaip dirba Dovilė – su ja dirbame pirmą kartą. Šiaip iki šiol dirbau su jaunesnėmis kartomis.

Šiame projekte jaučiasi kita patirtis. Komandos požiūris ir veiksmai kažkuria prasme yra visai kitokie, gal ramesni. Įdomu stebėti, kaip skirtingos kartos priima tam tikras situacijas ir jas sprendžia.

Temos:
Kinas Interviu

Naujausi straipsniai