Ne, Kęstas Rimdžius nėra tas vardas, kurį girdite pirmą kartą, ir tikrai ne tas pašnekovas, kurį galima lengvai įtikinti duoti interviu. Per daugiau nei 16 metų Lietuvos mados industrijoje jis tapo žinomu vardu, galbūt net prekės ženklu, kuris asocijuojasi ne su skandalais ar asmeninio gyvenimo vingrybėmis, o su nuosekliai vykdoma veikla. Jo įkurtuose grožio ir stiliaus namuose „Kukla Beauty Box“ eilės driekiasi tris mėnesius į priekį, telefonas blykčioja nuo pasiūlymų, todėl laikas – tai, ką Kęstas labiausiai brangina. Gal todėl į interviu jis taip pat vėluoja, bet tikrai ne iš blogos valios – tai tarsi protestas prieš faktą, kad para turi tik 24 valandas.
Lietuvos mados pasaulyje esi, galima sakyti, nuo pradžių ir matei visą mūsų šalies evoliuciją. Kokia dabartinė stadija?
Mūsų rinka tikrai maža ir nors atrodo, kad visko turime daug: šimtus minimalistinių prekių ženklų, grožio salonų, dizainerių ir tų pačių stilistų, yra dar labai daug neatrastų nišų. Tai reiškia viena: mes vis dar pilni galimybių. Tačiau kas nesikeičia, tai mūsų mąstymas. Man atrodo, kad vis dar nesuprantame, kas yra spauda, kas yra prekės ženklas, kas yra dizaineris ar tas pats stilistas. Ir ką reikia padaryti, kad galėtum tapti ekspertu. Mažoje rinkoje visi save vadina guru, bet reikia išmokti daiktus vadinti tikraisiais vardais. Kai pradėjau dirbti dar būdamas studentas, viskas buvo kitaip – už penkiasdešimt litų atidirbdavome kruviną darbą: ir maišus tampydavome, ir dar po fotosesijos naktį daiktus saugodavome. Dabar per naktį gali pasidaryti žinomas ir Lietuvoje tai tikrai nėra sunku. Mūsų mados pasaulėlyje trūksta žmonių, norinčių ir galinčių imti ir daryti, o ne sekėjus lengva ranka rinkti.
Pastebiu, kad retai duodi interviu ir retai dalyvauji renginiuose. Ar tai ženklas, kad tavęs nebedomina tai, kas vyksta Lietuvoje?
Visos naujienos vienaip ar kitaip pasiekia mane – tiek lietuviškos, tiek tarptautinės. Dieną pradedu skaitydamas „The Business Of Fashion“, savo mėgstamiausią apžvalgų portalą apie tarptautinius mados vandenis. O kad žinotum, kas dedasi Lietuvoje, tikrai nebūtina eiti į tas vakaruškas. Labiausiai mane domina nauji veidai, bet renginiuose dažniausiai sukasi žmonės, kuriuos puikiai pažįstu. Taip susiklostė, kad mano draugai irgi vienaip ar kitaip sukasi toje pačioje industrijoje. Todėl daug mieliau skiriu laiko po įtemptos savaitės diskusijoms su tais žmonėmis, kurių tiek laiką, tiek nuomonę branginu. O dėl interviu – piaro man jau seniai nebereikia. Kalbu tik tada, kai žinau, kad bus į ką atsakyti.
Gal daug kas dar ir nekalba šia tema, bet nepabijosiu paklausti apie tavo tinklaraštį ir feisbuką. Prieš metus sukūrei atskirą paskyrą – ten rašai apie mados naujienas. Kas po tuo slypi?
Noriu, kad Lietuvoje nebešnekėtume apie muštynes, kalinių žmonas ir kas nusipirko brangesnius kailinius.
Jokios paslapties nėra – pastebėjau, kad vis dažniau galvoju apie globalius pokyčius, naujus dizainerius, įdomias kolaboracijas. Kartais apie tai parašydavau savo asmeniniame feisbuke ir vis daugiau draugų sakydavo, kad man reikia tokius dalykus pasakoti visiems. Tada atsitiktinai prisiminiau, kad buvome sukūrę atskirą feisbuko puslapį mano drabužių kolekcijai reklamuoti. Ten jau buvo šiek tiek sekėjų, tad pradėjau kalbėti tikrai ne apie populiarius dalykus. Apie žmones, kurių vardai sunkiai ištariami, ir apie dizainus, kurie tikrai nėra tiulio suknelės su blizgučiais. Kas po tuo slypi? Tik didžiulis mano noras aplink save auginti ratą žmonių (nepabijokim ir žodžio „sekėjai“), kurie turėtų stiprų suvokimą apie madą. Noriu, kad Lietuvoje nebešnekėtume apie muštynes, kalinių žmonas ir kas nusipirko brangesnius kailinius. Norisi padėti iš to išbristi.
Tave dažniausiai pristato kaip stilistą, o jų Lietuvoje, atrodo, tikrai daug. Ar tai yra tas žodis, kuris tave geriausiai apibūdina?
Save vadinu stilistu. Manau, kad tai gana konkretu, – nemėgstu sakyti, kad esu visų sričių meistras. Ar aš stilistas pagal lietuvišką apibrėžimą? Jeigu kiekvieną dieną tampyčiau maišus ir sėdėčiau fotosesijose – galbūt. Esame įpratę stilistais vadinti visus, kurie patys taip save vadina. Per šešiolika metų mačiau daug jaunų žmonių: kaip greitai jie atsirado, taip greitai ir dingo. Visi turi tą pačią bėdą – bijo darbo. Mano darbas irgi nėra lengvas – daugiau nei pusę paros praleidžiu keisdamas įvaizdžius: nuo plaukų dažymo ties šaknimis iki drabužių konstravimo. Bet tai tik viena dalis; ryšys su klientu – ta antra pusė. Jai kurti reikia ne vieno susitikimo – kartais ir kelerius metus praleisti kartu.
Dabar mano veikla plečiasi ir joje vis daugiau verslo. Mąstau ne tik apie tai, kaip padaryti ką nors gražaus, bet ir kaip visa tai parduoti, kurti geresnes sąlygas ir aplinką savo darbuotojams…
Toks jausmas, kad Lietuvoje pasiekei, kas įmanoma. Ar pats sau pripažinai, kad jau – lubos?
Toli gražu pasiekiau ne viską. Nemanau, kad yra gerai kada nors pripažinti: „Va, aš jau dabar viską padariau – galiu ilsėtis.“ Man tai simbolizuoja tam tikrą pasidavimą, o aš įpratęs ramiai dirbti ir tik tada žiūrėti, kas išeina. Jauni žmonės nesupranta, kad viskas yra procesas. Į mažą Lietuvos rinką žvelgiu per kitą prizmę: esu čia jau seniai – tarsi senas vilkas – viską žinau ir pažįstu. Ir, kaip sakiau, yra dar čia ką veikti, net normalios mados savaitės neturime. Tik norėčiau čia turėti tą užsienio šurmulį, tą galimybę išeiti ir pasižvalgyti į „Gucci“ vitrinas ir žmones rengti taip, kad mūsų gatvės būtų panašios į Londono ar Paryžiaus.
Turi labai aštrų liežuvį, moki kandžiai kalbėti tiek apie stilių, tiek apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Bet, priešingai nei dauguma, retai kada rašai piktai arba naudojiesi savo matomumu. Tavo naujienos – teigiamos, kalbi apie tai, kas žavi, inspiruoja.
Būtent. Kliedesius ir klaidingai sudėliotus faktus paprasta skleisti, kai turi daug sekėjų. Labai lengva parašyti bet ką ir gauti tūkstančius „Patinka“, nes visi kalba apie tuos pačius nemalonius dalykus. Tačiau kalbėjimas skiriasi nuo darymo. Vargu ar aš noriu drabstytis purvais. Ne dėl to, kad nieko nepakeisiu, o dėl to, kad ne visi dalykai sprendžiami feisbuke.
Kokią žinutę aš noriu skleisti, man jau seniai aišku. Ta žinutė nėra komentuoti portalų straipsnius ar nevykusias televizijos laidas. Yra žmonių, kurie tai daro, – palieku tai jiems ir, pagaliau, tikriems žurnalistams. Noriu užsiimti tuo, ką išmanau geriausiai: pasaulį daryti gražesnį.