„Jysk“ savininkas Larsas Larsenas verslą kuria senamadiškai

Vienas turtingiausių Danijos verslininkų, „Jysk“ įkūrėjas Larsas Larsenas / „Jysk“ archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-08-08 08:11
Šiais permainų ir perduodamų funkcijų laikais, kai net autobiografijos rašomos kitomis rankomis, vienas turtingiausių Danijos verslininkų Larsas LARSENAS (69) atrodo jaukumo ir patikimumo simbolis.

Sunku patikėti, bet žmogus kuriam priklauso per 2600 „Jysk“ parduotuvių 50 šalyse Europoje, Kanadoje ir Azijoje ir kurio turtas vertinamas maždaug 2,9 milijardo eurų, verslą kuria senamadiškai ir saugiai – be bankų ir investuotojų.

Finansavimo šaltiniai iš šalies keltų per daug streso. O stresas ir daniškasis hygge – nesuderinama (šiuo žodžiu, šiandien žinomu visame pasaulyje, vadinama viskas, pradedant gebėjimu kurti jaukumą ir baigiant malonumu, kurį suteikia paprasti dalykai).

„Jysk“ archyvo  nuotr.
„Jysk“ archyvo nuotr.

Be hygge nėra daniško gyvenimo būdo (kaip be dryžuotos palaidinės ar beretės nebūtų stereotipinės prancūzės, o be penktos valandos arbatos „Dorchester“ viešbutyje – londonietės). Ne veltui „Jysk“ vitrinose Kinijoje ypač pabrėžiama parduotuvių kilmė – „Jysk“ ir yra vieta, kur perkami hygge atributai: namų aksesuarai, baldai, patalynė ir – svarbiausia – žvakės.

„Lars Larsen Group“ savininkas didžiuodamasis prisistato pravarde Dyne – Larsenas Dygsniuota Antklodė ir mielai pasirodo „Jysk“ reklamose pats.

Paradoksaliausia, bet vaikystėje Larsas mažiausiai nutuokė apie hygge. Užtat puikiai žinojo jaukaus ir gero gyvenimo kainą kronomis. Kaip verslininkas pasakoja autobiografijoje (labai didžiuojasi ją parašęs pats), jo keturiasdešimt trejų metų mama Signe Vera Kirstine vieną akimirką liko viena su keturiais vaikais (iš jų vienas – naujagimis Larsas, gimęs keli mėnesiai po tėvo mirties) ir 88 hektarais nederlingos, smėlėtos Jutlandijos žemės, kuri tetiko bulvėms auginti. Beje, žodis „jysk“ daniškai ir reiškia – „jutlandiškas“.

Būsimasis verslininkas būdamas trejų su broliais ir seserimis rinkdavo laukuose bulves ir virdavo pašarą gyvuliams. Nepatekusias į pašarą suvalgydavo pats – mama net nerimavo, kad jos pagrandukas serga, nes sulaukęs pietų nesijausdavo alkanas.

Signe sveikata vis labiau šlijo, ir galiausiai išdidi moteris pasidavė: pardavė fermą ir tapo nedidelio viešbutėlio Bjeringbro miestelyje savininke. Vaikai kiek galėdami padėjo mamai ir rūpinosi vienas kitu.

Galima dar ilgai pasakoti apie vaikystę, kurią turbūt sunkiai įsivaizduotų tūkstantmečio karta. Larsui buvo dvylika, kai mamos sveikata visiškai pašlijo – Signe kankino išialgija, siaubingi migrenos, nervų priepuoliai. Moteris galėjo vaikščioti tik su lazda, o naktimis išeidavo iš namų ir vaikai rasdavo ją tai iki kaklo įsibridusią į upę, tai ant geležinkelio bėgių.

Atžalos kaip galėdamos slėpė bėdą – nenorėjo pakliūti į prieglaudą. Net mažasis Larsas įsigudrindavo spėti sužiūrėti mamą, apsiruošti pats ir išeiti į mokyklą. Ir dar ištaikyti laiko draugams ir žaidimams, dirbti pasiuntinuku kaimyninėje parduotuvėje, o naktimis atlikti namų darbus – ateiti į mokyklą neparuošus pamokų buvo gėda.

„Jysk“ archyvo  nuotr.
„Jysk“ archyvo nuotr.

Galiausiai ori moteris Signe drįso paprašyti iš valstybės neįgalumo pensijos, į kurią turėjo teisę jau seniai.

Kaip prisimena milijardierius, už vieną pirmųjų savo darbų gaudavo 20 Danijos kronų (apie 2,7 euro) per savaitę. Iš jų 15 kronų atiduodavo namų ūkiui, likusias pasilikdavo sau. Paslaugus pasiuntinukas dar prisidurdavo iš dosnių klientų – tai pusę kronos, tai ketvirtį. O apie Kalėdas arbatpinigiai siekė visą kroną. Žvejodavo plekšnes, rinkdavo žuvėdrų kiaušinius (tai buvo gana pavojinga – dideli paukščiai nuožmiai gynė savo lizdus) – už dešimtį jų vietos supirkėjai mokėjo po kroną...

Knygoje „Go’daw jeg hedder Lars Larsen – Jeg har et godt tilbud“ („Sveiki, esu Larsas Larsenas – turiu gerą pasiūlymą“) Larsenas neregėtai kruopščiai suregistravo kiekvieną uždirbtą ir gautą kroną ir erę, įskaitant tuos penkis šimtus, kuriuos laimėjo mokykloje kaip geriausias mokinys.

Su nepaprastu dėkingumu mini brolius ir seseris, kurių dėka galėjo baigti vidurinę mokyklą. Prisimena istoriją apie konfirmacijos drabužius, kuriuos mama nupirko išsimokėtinai. Paaugliui buvo gėda prisipažinti, iš kur jie, taigi nekaltai pamelavo, kad kelnės ir švarkas buvo pasiūti „išaugimui“, ir nukirpo etiketes, rodančias, kur jie pirkti.

Pasakoja ir apie „Jysk“ pradžią, kai būdamas trisdešimties beviltiškai ieškojo, kas galėtų paskolinti 200 tūkstančių kronų verslo pradžiai (nenuostabu, kad šiandien jis kliaujasi tik savo kapitalu).

Išties knyga – puikus vadovas, kaip būti dėkingam, pasiekti sėkmę, sunkiai dirbti ir... gyventi be streso (Larsenas įsitikinęs, kad žmogus gali mirti arba nuo senatvės, arba nuo įtampos, ir neabejoja, kad stresas sukelia daugybę ligų). Todėl jis pats rengiasi likusius gyvenimo metus skirti daugybei malonių dalykų. Pavyzdžiui – gaminti prabangius golfo automobilius. Ir galbūt kada nors iš to uždirbti.

Tarsi norėdamas, kad su jo gyvenimo filosofija galėtų susipažinti visi tautiečiai (ir ne tik – knyga išversta į anglų, lenkų ir čekų kalbas), verslininkas išleido ją savo lėšomis ir išsiuntinėjo dovanų visoms Danijos šeimoms. Daugiau kaip 2,4 milijono tiražas buvo karalystės rekordas, Larsenas tapo populiariausiu danų autoriumi. Ir labai didžiuojasi, kad knyga išspausdinta ant ekologiško popieriaus ir ekologiškais dažais.

Naujausi straipsniai