Juvelyrė Jurga Lago. Šiek tiek apie ubagus

Jurga Lago / Pauliaus Zaborskio nuotr.
Autorius: Jurga Lago
Publikuota: 2019-07-07 20:24
Visi žinojo, kad teta Janė slepia lobį, todėl jai mirus sesers dukros iškėlė trobos grindis, praardė sienas, išnešė iš namo visus daiktus ir juos išardė, perkratė, knygas vanojo į namo sieną. Janės knygos buvo visos aplenktos, o kelios itin senos – jų puslapiai pabiro po kiemą. Merginos viską degino sode: du medinius dvaro angelus ir medinį kryžių – pirmiausia, knygos ėjo prakuroms. Paskui degino vyro drožinėtus šuniukus, suolus ir masyvias senovines kėdes. Senas smuikas degdamas dainavo.

Mano tėvas rinko antikvarą ir senos daiktų istorijos lydėjo mane visą vaikystę. Kiek kartų girdėjau, kaip vaikai išmesdavo seną tėvų chlamą, kiek kartų vykau su tėvu po kaimus į aistringas senovinių daiktų medžiokles: radom altorių, ant kurio senis kapojo vištoms galvas, ąžuolo stirną-komodą, kur pijokas laikė samagoną, radom rudens lietaus skalbiamus barokinius sostus, atiduotus vištoms kiaušiniams dėti. Aukso ikoną, pakabintą tvarte. Ir dar, ir dar! Prisimenu degančias tėvo akis, išsižiojusius dažnai girtus kaimo vyrus, įtarias moteris. Dažniausiai jie norėdavo ne pinigų, o senus daiktus pakeisti naujais: veždavome jiems savo geltonu žiguliu naujas taburetes. Bet Janės sesers dukros nieko nesutiko atiduoti, iškeisti, parduoti – visas „atgyvenęs buožių chlamas“ lėkė į liepsnas. Nesiklausė „aristokratinių pasakų“, nesileido įtikinamos. Moterys mintyse kūrė naują, modernų rytojų.

Tik prieš gerus penkerius metus tėvas man pasakė, kad jos sudegino vieną ranka iliustruotą bažnytinę XIX amžiaus knygą, kuri kainavo kaip visas anuometinis kaimas, o smuikas, matyt, buvo gera Stradivarijaus kopija, nes giliai viduriuose švietė mįslingi užrašai. Ar galėjo būti originalas? Tėvas trūkteli petį... Janė jį išgelbėjo, kai kolūkiečiai siaubė dvarą, bet nieko nepadarysi prieš vaikų tamsumą – amžinąjį troškimą naujų, madingų, modernių daiktų ir tradicijų. Niekada nepamiršiu šitų pamokų – mačiau, kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu. Kaip turtas akyse virsta dūmais.

Pati „nepažįstamų sendaikčių“ savo namuose šiandien nemėgstu, kaip ir dėvėtų nepažįstamų žmonių rūbų. Noriu „pažinoti“ daiktą: jo istoriją, buvusius šeimininkus, jo kelią iki manęs, todėl namų aplinkoje turiu tik naujus arba daiktus žmonių, kurie man brangūs, kuriuos pažinau, kurių gyvenimo kelias buvo lygiagretus manajam, o gal sutapo. Tikiu, kad daiktai turi savotišką įkrovą, liudijimą, kurį siunčia aplinkai. Tikiu, kad jie mus veikia, todėl kartais, žinodami tikrąsias jų istorijas, namuose jų nelaikytume. Bet mūsų namai juk ir neturi būti toji vieta, kur kaupiami svetimi liudijimai, – čia kuriame savo istoriją, savo būtį. Tačiau vertingų daiktų istorijos privalo išlikti, nes kartais jos pasakoja apie didelius pasiekimus, kartais liudija apie dideles klaidas ir visada mus moko – laikas patikrina viską. Išbandymas laiku yra pats tikriausias!

Šiandien stebina nauja mada – atsiriboti nuo šaknų, nuo savo praeities ir istorijos, tarsi pasaulis, prasidėjęs nuo kiekvieno mūsų gimimo dienos, galėtų nuvesti kur nors toliau nei aklavietėn. Kertami šimtamečiai medžiai miestuose ir miškuose liudija tą patį naikinimą. „Rytdienos pravalgymu“ mūsų babytės vadindavo tokį elgesį – kai sunaikini šiandien tai, kas ryt galėtų tave maitinti. Užuot galingose giriose pristatę SPA ir sanatorijų, ateityje gydę plinkančią ir senstančią Europą, renkamės kitą kelią. Net dygstanti dažnai bevertė šiandienos architektūra liudija tą patį: tarsi taburetė, pakeitusi ąžuolo altorių, – ji užkariauja savo vietą po saule. Ji pasakos apie gyvenusius žmones – riba tarp buvimo turtingam ir „moderniam“ dažnai itin plona, lengvai išsitrinanti, atidengianti kartais papuasišką norą pritapti, „neatsilikti“, chronišką vargšo lietuvio siekį „eiti į Vakarus“. O juk kultūrai reikia laiko, saiko ir... kultūros – savąją praradę, svetimos neįpirksime.

Pamenat seną anekdotą? Kai naujajam rusui paklausus, kiek kainuoja tapti aristokratu, buvo atsakyta: nekainuoja nieko, bet reikia, kad tavo tėvas, senelis ir prosenelis būtų aristokratai...

Vnž, žinot, ką manau? Kad skaudi patirtis neleis mums ištižti. Ir neleis iškeisti vertingų dalykų į vienadienius.

„Durnas todėl, kad biednas, o biednas todėl, kad durnas“, – sakydavo mano babytė ir spaudė savo vaikus prie mokslo. Nes ištižęs, neišsilavinęs žmogus pats neužsidirbs, o ir savo vaikus pasmerks ubagystei, praras netyčia įgytą turtą, o savo šalį pasmerks būti antrarūšiu euroremontiniu sandėliu.

Naujausi straipsniai