Visi žinojo, kad teta Janė slepia lobį, todėl jai mirus sesers dukros iškėlė trobos grindis, praardė sienas, išnešė iš namo visus daiktus ir juos išardė, perkratė, knygas vanojo į namo sieną. Janės knygos buvo visos aplenktos, o kelios itin senos – jų puslapiai pabiro po kiemą. Merginos viską degino sode: du medinius dvaro angelus ir medinį kryžių – pirmiausia, knygos ėjo prakuroms. Paskui degino vyro drožinėtus šuniukus, suolus ir masyvias senovines kėdes. Senas smuikas degdamas dainavo.
Mano tėvas rinko antikvarą ir senos daiktų istorijos lydėjo mane visą vaikystę. Kiek kartų girdėjau, kaip vaikai išmesdavo seną tėvų chlamą, kiek kartų vykau su tėvu po kaimus į aistringas senovinių daiktų medžiokles: radom altorių, ant kurio senis kapojo vištoms galvas, ąžuolo stirną-komodą, kur pijokas laikė samagoną, radom rudens lietaus skalbiamus barokinius sostus, atiduotus vištoms kiaušiniams dėti. Aukso ikoną, pakabintą tvarte. Ir dar, ir dar!
Prisimenu degančias tėvo akis, išsižiojusius dažnai girtus kaimo vyrus, įtarias moteris. Dažniausiai jie norėdavo ne pinigų, o senus daiktus pakeisti naujais: veždavome jiems savo geltonu žiguliu naujas taburetes. Bet Janės sesers dukros nieko nesutiko atiduoti, iškeisti, parduoti – visas