Ar atsimenate iš vaikystės pasaką, kai mergaitė, bėgdama nuo raganos, meta per petį šukas – iš jų išauga miškas, kuriame amžiams įkalinamos raganos ir velniai? Šukas, kaip ir kitus baltiškus simbolius bei mitus, savo kūryboje panaudoja juvelyrė Jurga Juozapavičiūtė, jau vienuolika metų gyvenanti Los Andžele.
Jurga tiesiogine to žodžio prasme slepiasi už prekės ženklo „June Nineteen“, nes nori, kad už ją kalbėtų darbai. Su ja susitinkame Vilniuje, „V2 Concept Store“, kur sausio pabaigoje pristatė savo kurtus papuošalus.
– Jurga, esate sakiusi, kad jums nepatinka, jog Vilnius taip toli nuo Los Andželo. Ar dažnai apsilankote Lietuvoje?
– Stengiuosi kas du tris mėnesius grįžti į Vilnių. Tuomet pasinaudoju proga ir nuskrendu į Paryžių. Juokas juokais, bet mano mėgstamiausi prekės ženklai yra „Lufthansa“ ir „SAS“. Buvo laikotarpis, kuomet Lietuvoje nebuvau apie 2–3 metus. Dabar pasirodau dažnai ir visuomet stengiuosi suderinti vieną kitą fotosesiją (noriu dirbti su lietuviais!), organizuoju suknelių siuvimo projektą. Šį kartą atskridau prieš pat Kalėdas pabūti su šeima, prabuvau 5 savaites.
– Ko pasiilgstate būdama ten, kur saulė šviečia ištisus metus?
– Draugų ir šeimos. Galbūt europietiško santūrumo, kuris Europoje mane varo iš proto. Kartais dėmesio detalėms, nors, iš kitos pusės, mėgaujuosi efektyvumu ir procesų valdymo greičiu. Manau, kad niekuomet neturėsi visko, todėl stengiuosi pasiimti iš visur tai, kas artimiausia.
– Los Andžele gyvenate vienuolika metų. Esate sakiusi: „Man tai miestas, kuris sukuria sąlygas gyventi savo pačios galvoje.“ Ar virimui savo galvoje tai ne per didelė erdvė?
– Na, čia be mašinos prapulsi, todėl daug laiko praleidžiu joje. Ką veikiu, kai stringu spūstyje? Kuriu naują strategiją, sudarinėju pasiruošimo renginiui sąrašą, perkratau paskutinį susitikimą, klausausi muzikos. Taigi vietoje ėjimo į darbą pėsčiomis, važiavimo metro ar dviračiu, esu savo mažame pasaulyje ant ratų, savo burbule.
– Teigiate, kad kas sukuriama ten, yra ne tik pristatoma, bet ir nuperkama. Tad kaip sekasi kurti ir iš to gyventi? Kur parduodate papuošalus?
– Vartojimas tikrai didelis, Amerika ant to pastatyta. Visi kažką perka – pataikauja savo dievams.
Iš tiesų į Kaliforniją atkeliauja masė žmonių, kurie nori daryti kažką savo – įdomaus, neįprasto, inovatyvaus. Los Andžele dizainerių tikrai nemažai. Ir tai nebėra tiesiog vienos kategorijos gamintojai. Pati pradėjau turėdama santaupų ir pamažu stojuosi ant kojų. Papuošalus parduodu privatiems klientams ir „Just One Eye“ parduotuvėje bei interneto svetainėje, turiu savo mažą parduotuvę per mobiliąją aplikaciją.
– Savo prekės ženklą pavadinote „June Nineteen“. Ką jums pačiai reiškia ši data?
Birželio devynioliktą visas dėmesys nuo manęs nusikreipia į „June Nineteen“, mėgstu pasislėpti už to, ką darau.
– Tai mano gimtadienis, tačiau nelabai juos mėgstu, todėl visą energiją nukreipiau į veiklą, kurią ir pavadinau „June Nineteen“. Tai viena diena metuose, man ji šiek tiek daugiau reiškia, o kitiems tai tiesiog viena vasaros diena. Todėl ir tai, ką kuriu, yra ir kasdieniška, ir šiek tiek ypatinga. Karolis Kosas sukūrė saulės laikrodį, kurį kartais naudoju kaip logotipą, kartais kaip socialinės medijos avatarą. Los Andžele beveik kiekviena diena yra vasaros diena. Labai patinka, kad birželio devynioliktą visas dėmesys nuo manęs nusikreipia į „June Nineteen“, mėgstu pasislėpti už to, ką darau.
– Jūsų prekės ženklo feisbuke nuo 2010 iki 2014-ųjų nieko nevyko. Ir tuomet pasikeitė jūsų braižas ir papuošalams naudojamos medžiagos. Kas nutiko per tuos metus?
– Per tuos ketverius metus mąsčiau apie naują estetiką, kuri būtų nebediktuojama „fabrikinių“ papuošalų dalių. Norėjau išlaikyti šiek tiek minkštą ir kartu aštrų braižą ir kurti tik man būdingas formas. Pirma „Comb“ kolekcija buvo keista ir asimetriška, ją papildžiau apvaliomis taisyklingomis formomis. Antroji „Kaleidoscope“ sujungė kampuotus aukso kvadratėlius su švelniomis, nekaitinto ir nesodrinto akmens spalvomis, ji gal komerciškiausia. „Perseverance“ sujungė apvalius burbuliukus keistokose, šiek tiek pankiškumą menančiose interpretacijose. „Serpent“ kolekcijoje prijaukintas kiek vaikiško veido žaltys, kurį, pasirodo, lietuviai laikė kaip naminį gyvūną dar iki kačių ir šunų. O auksą pasirinkau, nes noriu išliekamosios daikto vertės.
– Ką jums pačiai reiškia tie baltiški simboliai, kuriuos naudojate?
– Man jie itin artimi, nes jaučiuosi visuomet – bet kurioje situacijoje – esanti lietuvė. Visiems pasakoju, jog baltiškoji „evil eye“ yra tikra, istoriškai pagrįsta, apipinta pasakojimais apsauga nuo blogio. Kadangi gyvenu ne itin sėslų gyvenimą ir tenka nemažai rizikuoti, noriu galvoti, jog tie amuletai, kuriuos sukūriau, mane tikrai saugo.
– Kaip amerikiečiai priima baltiškus mitus, simbolius? Ar tuo domisi, ar tiesiog perka tai, kas gražu, kokybiška?
– Manau, perka tai, kas gražu ir kokybiška, tačiau iš parduotuvių darbuotojų girdžiu istorijų, kad pardavė kažkam, kas atėjo nusivylęs, pavargęs ir labai susijaudino išgirdęs, jog amuletai saugo. Vis dėlto, pirmiausia orientuojuosi į gerą dizainą, o tik vėliau į istorijas.
– Savo papuošalus apibūdinate tarsi priešpriešas: trapumas ir stiprybė; ypatingumas ir paprastumas; elegantiškumas ir keistumas. Jūsų papuošalai sukurti „undinėlėms, didelio miesto moterims, kurios ilgisi savo miško“. Mene įprasta tapatinti autorių su kūriniu. Tad: ar jūs – tokia?
Dauguma mūsų norėtų būti trapios ir švelnios, ir gal esame, tačiau gyvenimas ne toks jau patogus, turime būti ir tvirtos bei griežtos.
– Nežinau, kaip dėl undinėlių, ką tik susimąsčiau – kokios gi jos? (šypsosi) Bet tos priešpriešos yra teisingos ir tikrai atspindi tiek mane, tiek daugumą moterų. Juk, kai pagalvoji, dauguma mūsų norėtų būti trapios ir švelnios, ir gal esame, tačiau gyvenimas ne toks jau patogus, turime būti ir tvirtos bei griežtos. Ypatingumas gali aplankyti kiekvieną kasdienio gyvenimo sekundę – argi ne puiku, kai toks išsibudinimas, nušvitimas aplanko? O kas yra elegantiškumas? Klausimas, į kurį atsakinėja kiekvienas dizaineris, vis bandydamas užčiuopti esmę. Bet gal esmė yra tiesiog neleisti niekam užgožti tavęs pačios?
Kokia aš? Paprasta. Patinka seni, nuplyšusiomis alkūnėmis megztukai ir pradriskę džinsai, nutrinti sportiniai bateliai, nesusireikšminimas. Dažnai tokia parvažiuoju į Vilnių (o čia, kaip žinia, visi labai stengiasi gerai atrodyti!) ir man draugas sako: žinai, tu tikrai negali pardavinėti savo brangių papuošalų tokia apdriskusi. Bet istorija baigiasi tokiu pat garderobu – baltais marškinėliais, džinsais, susagstomais megztiniais ir vyriškais švarkais.
– Todėl aukštąją juvelyriką siūlote nešioti prie paprastų džinsų ir baltų marškinėlių?
– Tikrai taip! Pati tik taip ją ir nešioju. Nors sau jau galiu leisti daugiau kokybiškesnių daiktų, tačiau marškinėliai visada bus mano garderobo dalis. Mano paslaptis – „James Perse“ marškinėliai. Jie tinka aukštam ūgiui, itin kokybiško audinio ir pasiuvimo. Esu dirbusi pas šio dizainerio tėvą, žinau pradžios istoriją, ir tai labai įkvepia. Taip pat „Celine“ – man tai vienintelis įdomus prekės ženklas, prie kurio esu prisirišusi emociškai. Labai laukiu naujosios „Chloe“ dizainerės (sklinda gandai, jog tai bus Natacha Ramsay-Levi). Kitų prekių ženklų nelabai perku, nebent pasitaiko koks nors „basic“ daiktas, kaip juodas klasikinis „Prada“ megztukas, dvi poros brogų ar vyriškas languotas vilnonis švarkas iš draugės parduotuvės Vilniuje. Beje, beveik nuo visų drabužių nuardau etiketes, tokiu būdu jie tampa „mano“.
– Kad jau prakalbome apie madą, įdomus faktas: esate dirbusi pas dizainerę Isabel Marant. Papasakokite – juk visa tai jus atvedė prie papuošalų kūrimo.
– Isabel Marant man buvo stiliaus, prancūziškumo, mados industrijos mokykla. Buvau „showroom“ modelis ir dirbau viename jos butikų. Nors šių drabužių jau nebenešioju (nes jie super populiarūs, taip pat, manau, išaugau iš bohemiško stiliaus), bet visuomet paskaitau jos interviu. Patinka, jog Isabel vis sugalvoja kokią nors stilistinę naujovę. Man ji kažkuo primena Coco Chanel, nes Isabel Marant kokono formos vyriško silueto švarkas, marga raukiniuota suknelė, zomšiniai aulinukai mažu kulnu, sportbačiai su paslėptu aukštu kulnu buvo tikros inovacijos.
Papuošalai, kuriuos pardavinėjo Isabel, labai patiko (iki tol nebuvau radusi nieko, kas viliotų), todėl pamaniau, kodėl nepabandžius kurti ir man? Tie papuošalai, kuriuos meistravau, buvo daug dekoratyviškesni, žaidžiau spalvomis ir faktūromis. Tu dirbinių manęs iki šiol prašo, bet, manau, jei spalvos mano papuošaluose ir atgims, tai dar ne dabar.
– Kuriate baltoje, tvarkingoje aplinkoje. Ar be chaoso apskritai įmanoma kurti?
– Jei nesilaikyčiau tam tikros rutinos ir metodikos, viskas būtų aukštyn kojom. Chaosas nuolat mano galvoje: mąstau apie ateitį, atsitiktinumus, mirtį ir draugystę, meną ir jo prasmę, apie tai, kodėl visko iki galo nesuprantu. Todėl papildomos sumaišties man nereikia. Nereikia daiktų, kurie neįkvepia, piktų žmonių ar prasto oro. Tikriausiai atrodo, jog esu „total control freak“ (visiška kontroliuojanti pamišėlė, – aut past.) ir viskas turi būti pagal mane, bet tuo pat metu išgyvenu akimirkos trapumą – suvokimą, kad viskas taip, o ryt jau gali būti kitaip. Stengiuosi jausti ir branginti laiką.