Autorinės juvelyrikos kūrėja Eglė Bacevičiūtė iki jai sukako 18-a gyveno kaime, arti gamtos, gal todėl jos kūriniuose tiek gaivališkumo, laisvės, mistikos. Prekės ženklo „Sakuota“ kūrėja mėgsta neišbaigtumą, netikslumus, tačiau įsitikinusi, kad vieną ar kitą papuošalą pasirenkame neatsitiktinai – svarbu, kad jis atitiktų dėvėtojo pasaulio suvokimą, o nebūtų tik šarkiškas blizgutis.
– Kaip atsirado prekės ženklo pavadinimas, ką reiškia „Sakuota“?
– Juvelyrių, kurių vardas Eglė, tiek daug, kad turėjau sugalvoti kažką išskirtinio ir įsimintino. „Sakuota“ atėjo savaime, per daug nelaužiau galvos dėl pavadinimo.
– Tavo darbai labai arti žmogaus, ir pati akcentuoji tokį fizinį kontaktą. Kaip manai, kaip papuošalai veikia žmogų?
– Žmonės žiedus ir papuošalus suranda patys – visada norisi juos paliesti ir pačiupinėti. Ne be reikalo mano papuošalai turi daug „ataugėlių“, išsikišimų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti net pavojingi – jie skirti taškiniam masažui. Nebūtina žinoti tikslių vietų, jas apčiuopiame savaime, intuityviai. Manau, kad žmonėms, kurie nuolat maigo rankose raktus, pakabukus ar kitokius niekučius, tokie papuošalai yra ne tik patogūs, bet ir naudingi.
– Ar pati domiesi masažais ir kinestetika?
– Domiuosi, nors ir mėgėjiškai. Dabar esu susikoncentravusi į juvelyriką, bet ateityje planuoju lankyti masažo kursus.
– Pritaikai šias žinias kūryboje?
– Taip, be to, visus papuošalus išbandau pati. Pavyzdžiui, supratau, kad briaunos žieduose yra nemalonu, ir pati jų forma neturi būti apvali – žymiai patogiau nešioti ovalius žiedus, nes juos lengviau užsimauti per sąnarius.
– Ar turi savo kurtą žiedą, kurį pati nešioji?
– Mano mėgstamiausias modelis – „Sraigius“. Jis turi dvi kojeles – vieną ilgesnę, kitą trumpesnę – kuriomis galima atlikti taškinį masažą.
– Kaip gimsta papuošalai – tiesiog „čia“ ir „dabar“ pradėjus dirbti ar tam iš anksto ruošiesi?
Daug piešiu, eskizuoju, bet viskas tarsi plaukia iš giliau – iš pasąmonės. Ieškau papuošalo per kūną ir sąlytį su juo.
– Kuriu nekonstruktyviai. Daug piešiu, eskizuoju, bet viskas tarsi plaukia iš giliau – iš pasąmonės. Ieškau papuošalo per kūną ir sąlytį su juo. Man atrodo, kad su visais menininkais yra taip: jie viską siurbia iš aplinkos, nesvarbu kokia forma – per nuotraukas, knygas, gamtą...
Pavyzdžiui, turiu vieną eskizą ant paprasto stiklainio dangtelio... Žiūriu į dėmes ir mažus netikslumus, laukiu, kol visa tai nusės ant popieriaus.
– Ar peržiūrėjusi senus eskizus grįžti prie tų pačių idėjų?
– Taip, visuomet, tik tai nereiškia, kad darau tą patį. Jau turiu naujos patirties ir tą patį eskizą matau visai kitokiomis akimis, atsiranda visai kitas kontekstas.
– Kūryboje ieškai atsitiktinumų?
– Man jie labai patinka, bet patys darbai nėra atsitiktiniai. Viskas remiasi pasąmonės veikla. Kitaip tariant, neskaitau laikraščių vien tam, kad galėčiau kurti kokia nors socialine tema. Viską išgyvenu viduje ir, kai eskizuodama atsipalaiduoju, tai, kas man svarbu, savaime išlenda į paviršių. Tarsi ištraukiu iš savęs kažkokius kodus ar specifinius kontekstus. Kartais būna, kad ir pati nesuprantu, kas įvyko. Tuomet atsistoju šalia darbo ir bandau jį perskaityti, išanalizuoti pati sau.
– Menas – puiki savirefleksijos forma?
– Introspekcija man yra labai svarbi kūrybos dalis, o pažinti save gali ir per kitus žmones. Tarkime, kažkokio pokalbio ar įvykio metu dažnai ne iki galo suprantame, kas vyksta, ir tik vėliau apmąstome, suvokiame ir įvertiname situaciją. Vis dėlto kūryboje nemėgstu labai aiškiai ko nors apibrėžti – noriu palikti vietos ir žmogui.
– Gal todėl ir tavo darbai nėra tokie tikslūs, idealių formų?
– Taip, jie tarsi ne iki galo baigti, nepadėtas galutinis taškas. Iš tiesų, dėl to autorinė juvelyrika man labiausiai ir patinka – joje kūrėjas gali būti visiškai laisvas ir nevaržomas. Pavyzdžiui, dizaineriai kuria atlikę rinkos tyrimą ir gana dažnai taikosi prie pirkėjų. Mano darbai visiškai atspindi mane, bet juose matau ir dialogus su klientais.
– O kaip su tendencijomis – seki jas ar ne?
– Ne. Aišku galima maišyti madą ir asmeninę estetiką, tačiau man to padaryti nepavyksta. Aš esu aš. Man sunkiau taikytis prie kitų, todėl susidarau tokias sąlygas, kad galėčiau kurti laisvai.
– Ar mums tikrai reikia puoštis, gal esame „gražūs patys savaime“?
– Iš tikrųjų, papuošalo kaip blizgučio negaliu pakęsti. Dėl to gal ir dizainas man nėra priimtinas. Noriu, kad papuošalas kalbėtų ir kažką duotų jo nešiotojui. Manau, kad puošimasis yra moters prigimtis, kiekviena iš mūsų norime estetinio pasigėrėjimo ir jo teikiamo malonumo. Svarbu, kad papuošalai atitiktų tavo vidų, filosofiją, pasaulio suvokimą.
– O ar nesipuošiame tam, kad atrodytume idealūs patys sau?
– Aš kuriu harmoniją. Bet harmonija, kurią jaučiame su aplinka, nėra ideali ir, mano supratimu, idealas yra neįmanomas dalykas. Galime susigyventi su neidealiais dalykais, jie mus praturtina. Toks neidealus gyvenimas yra įdomus ir vaisingas.
– Kaip atrenki akmenis ir medžiagas, iš kurių bus pagamintas papuošalas?
– Pastaruoju metu nemažai kuriu pagal užsakymus, todėl tenka tartis su klientais ir ieškoti bendrų sprendimų. Mane labiau traukia medis – jis šiltas, lengvas ir glotnus, o metalas žavus tuo, kad iš jo galima išgauti daug formų, kurias labai malonu liesti.
Akmenis į kūrybos procesą įtraukiau visai neseniai – juos reikia prisipratinti, nes akmenys gali užgožti ir iškraipyti žiedo formas. Tai tikras iššūkis – kaip pateikti žėrintį grožį ne banaliai. Patys akmenys man tušti, nebent turi kokių dėmelių.
– Ar nesunku kurti pagal asmeninius užsakymus – nesijauti suvaržyta kitų norų ir užgaidų?
Jei kas nors apsisprendė įsigyti papuošalą iš juvelyro, turi įsitikinti, kad kūrėjo darbų stilistika tikrai patinka.
– Aš kartais esu tokia bjauroka. Žinoma, atsižvelgiu į klientų norus ir pageidavimus, bet stengiuosi išlaikyti savo požiūrį ir stilių. Per visą karjeros laikotarpį gal tik porą kartų atsisakiau užsakymų...
Manau, kad ir klientai turi sąmoningai rinktis juvelyrą ir prisiminti, kad tai ne meistrai, o kūrėjai. Jei jau kas nors apsisprendė įsigyti papuošalą iš juvelyro, pirma turi įsitikinti, kad kūrėjo darbų stilistika tikrai patinka.
– Tavo darbai gaivališki ir mistiški – kuo domiesi, ką skaitai?
– Viskas ateina per patyrimus ir gyvenimą. Iki aštuoniolikos metų gyvenau kaime, mane supo augalija. Kartais būdama gamtoje pamatau kokį žolynėlį ir prisimenu, kad kaime lygiai tokie pat būdavo. Aš ne miesto žmogus, turbūt būsiu iš tų, kurie gyvena kaime, bet dirba mieste. Noriu ramybės.
