Juvelyras Vytautas Jonutis: „Gyventi prabangiai reikia iš būtinybės, o ne dėl noro pasididžiuoti“

Vytautas Jonutis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Beatričė Jurevičiūtė
Publikuota: 2019-12-16 13:13
„Ilsėtis reikia penkias valandas per parą – visą kitą laiką dirbti arba galvoti apie darbą. Jauni vyrai skuba pas žmonas, bet aš juos auklėju: „Ateis laikas, kai moterims neturėsite ko pasiūlyti. O kas tada?“ – šypsosi mėgstamam amatui atsidavęs juvelyrikos namų „Première“ įkūrėjas Vytautas Jonutis (55).

Ponas Vytautas kokybišku gyvenimu džiaugiasi seniai, bet dėl visko, ką turi, gali būti dėkingas tik sau. Prieš trisdešimt trejus metus juvelyrika susidomėjęs šiaulietis net nenujautė, kad rankose nuolat laikys dešimtis ar net šimtus tūkstančių eurų kainuojančius paties sukurtus dirbinius. Ypač tuomet, kai augdamas septynių vaikų šeimoje kasdien naktimis keldavosi tėvams padėti ūkyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Vytautas įkūrė aukštosios juvelyrikos namus ir visą širdį atidavė kūrybai.

Vis pabrėžiate, kad ne jūs pasirinkote juvelyriką, o ji jus.

Tikiu, kad ir nevalinga mintis turi galią. Pamenu, kaip būdamas vaikas pirmąkart apsilankiau aukso parduotuvėje – buvau sužavėtas juvelyro darbo. Ilgainiui tai pamiršau, bet po daugelio metų tą parduotuvę nusipirkau. O viskas prasidėjo pirtyje nuo eilinio pašnekesio su draugu liaudies meistru. „Jeigu mokėčiau tavo amatą, būčiau labai laimingas“, – lyg tarp kitko leptelėjau. Nuo tos dienos ir atsivėrė mano vargo keliai (šypsosi). Sparčiai tobulėjau, o šalyje paskelbus įstatymą, leidžiantį privačiai verstis tauriaisiais metalais, jau kitą dieną pateikiau prašymą registruoti įmonę. Bet greitai supratau, kad pardavinėti tik iš kur nors atsivežtus, masėms skirtus gaminius – pigu. Turėjau tikslą kuo nors tapti, norėjau būti kūrėju. Visada buvau užsispyręs, nuo mažens tėvai vertė dirbti, bet nors ir augau vargingai, niekada neužjausiu varguolio. Žmonės vargsta, nes yra tinginiai, pritrūksta kantrybės pasiimti gyvenimo paruoštą dovaną.

Vytautas Jonutis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Vytautas Jonutis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Grįžkime į jūsų kūrybos pradžią. Kokios papuošalų mados vyravo paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje?

Niekam nereikėjo preciziško, kruopštaus dirbinio, kultūra juvelyrikoje neegzistavo, o estetikos jausmas buvo tolimas. Tų laikų dirbinių dabar niekas nesuprastų. Buvo populiarus komercinis kičas, čigoniškas stilius: dideli blizgantys auskarai – moterims nuo jų net ausys išsitempdavo. Vyrai dar labiau stebino. Kuo kietesnis bachūras, tuo stambesnė grandinė turėjo būti ant kaklo. Esu gaminęs grandinėlę iš pusės kilogramo aukso – lenciūgas! Aukso kiekis ir dirbinio originalumas tarsi nusakė vyro padėtį visuomenėje. O Sąjūdžio laikais daug kas norėjo žiedų su Vyčio simbolika, vieną po kito gamindavau ir stambius žiedus su karaliaus Mindaugo ar kunigaikščio Vytauto atvaizdais, Kauno „Žalgirio“ atributika. Apie briliantus nesvajodavome – net paprasčiausius cirkonius vežėme iš Talino. Jeigu išgirsdavai, kad kažkas į žiedą ar auskarus inkrustuodavo deimantą, tai laikydavai kone stebuklu.

O dabar be brilianto net nepadoru pirštis...

Amerikos kultūros įtaka. Kaip ir tai, kad sužadėtuvių žiedas turi sudaryti dešimt procentų metinių jaunikio pajamų – neva pagal tai galima vertinti materialinę vyro padėtį. Nors visada kartoju, kad gyventi reikia taip, kad kitam nesukeltum pavydo, moterims šis posakis negalioja (nusijuokia). Damoms pakyla savivertė, jei jų žiedas su briliantu pastebimas iš toli.

O man yra daug gražesnių už briliantą natūralių akmenų – tai safyras, smaragdas, rubinas ar neseniai atrastas mano favoritas berilas. Šie akmenys veikia emocinę žmogaus būseną ir aš jaučiu jų skleidžiamą energiją, tik negaliu to įrodyti. Čia kaip su Dievu – daugelis tiki, bet niekas nematė.

Ne taip jau retai išgirsi: „Jeigu nutiks bėda, bent auksinį žiedą turėsiu.“ Auksas ir briliantai – išties protinga investicija?

Briliantai – ne investicija. Auksas – santykinai. Ar gali būti gera investicija į tai, ko rinka perpildyta? Nemanau, nes auksinius gaminius pridavę į lombardą už juos gausite mažai. Aišku, nekalbu apie kolekcinius arba aukštos meninės vertės dirbinius.

Juvelyriniais kūriniais malonu puoštis, į juos gražu pažiūrėti ir smagu žinoti, kad jie – ilgaamžiai. Tie, kurie nusipirkę prabangius papuošalus su didžiulėmis nuolaidomis išdidžiai sako, kad tai – investicija, tik guodžiasi. Juvelyrika turi išlikti prabangi, todėl neieškokite kokybės tarp niekų. Kitaip tariant, blogas pirkinys ramina širdį, neva tai – gera investicija (nusišypso).

Pačiam prabanga daug reiškia?

Gyventi prabangiai reikia iš būtinybės, o ne dėl noro pasididžiuoti prieš kitus. Pavydas sukelia skausmą, pyktį, todėl turtais puikuotis neverta. Niekada neleidau daugiau pinigų, nei reikėjo minimaliai gero gyvenimo kokybei užtikrinti. Nesu aistringas medžiotojas, žvejys, keliautojas – nors negaliu sakyti, kad keliauti nemėgstu. Šioje srityje save dar realizuosiu, nes turiu svajonę pereiti džiungles. Traukia ekstremalūs dalykai, tik juos išbandysiu tada, kai niekam nejausiu atsakomybės dėl to, kad galiu savęs netekti.

Vytautas Jonutis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Vytautas Jonutis/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Verslą kūrėte dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai šalyje vyko gaujų karai, o nuo banditų kentėjo kone kiekvienas verslininkas. Kaip sekėsi išlikimo kovoje?

Daugelis bandydami kurti ką nors savo tada gyveno lyg vesterne. Bet man nebuvo sunkiausia, todėl vaidinti auką būtų negarbinga. Nujaučiu, kodėl pavyko išlikti, ir tam tinka posakis: „Taikus žmogus – protingas, konfliktiškas – kvailys.“ O labiausiai kentėjau nuo vagių. Sykį parduotuvėje Mažeikiuose dienos metu beveik viską pavogė ir išdaužė, pardavėjas suguldė ant žemės... Kai kunigas per mišias priėjęs pasakė: „Vytautai, užuojauta dėl to, kas nutiko“, jam atsakiau: „Daugiau tikėjimo, Tėve.“ Nereikia išgyventi dėl to, ko negali pakeisti.

Dabar jau galite būti ramus, kad tai, ką sukūrėte, jums atsitraukus neišnyks – į šeimos verslą įsitraukė ir vyriausioji dukra. Pats jai pasiūlėte prisidėti?

Dar per anksti kalbėti, bet ateis diena, kai reikės atsukti nugarą gyvenimui ir tai, kuo kasdien rūpinausi pats, atiduoti kitam į rankas. Amžius daro savo – aš jau tarsi sustojau, o dukra Viktorija mane sparčiai vejasi. Vieną dieną susitiksime tame pačiame taške ir ji galės tęsti, ką pradėjau. Tačiau Viktorijai pasakiau: „Kaip dabar aš tau moku atlyginimą, taip tu man turėsi mokėti senatvės pašalpą, kad galėčiau oriai gyventi.“ Oriai, vadinasi, be sunkumų. Bet dar neužsidirbau tiek, kad galėčiau ilsėtis.

Naujausi straipsniai