Jei tikitės, kad visada bus taip lengva ir gera, kaip ką tik įsimylėjus, kad visada suprasite vienas kitą iš pusės žodžio, kad sutaps jūsų požiūriai ir skoniai – esate romantiškos meilės, kurios finalas – išsiskyrimas, įkaitai. Taip teigia rašytojas, filosofas, knygų apie meilę autorius Alainas de Bottonas.
Kodėl skubame tuoktis?
Mes tikimės, kad vedybos ir meilė – visam gyvenimui. Nepaisant to, kad kartais padarome klaidą – pasirenkame ne tą žmogų. Kodėl? Kartais skubame, nes bijome likti vieniši, nuogąstaujame, kad mūsų nesupras. „Normalūs“ ar „visai nieko“ mes visada atrodome žmonėms, kurie menkai mus pažįsta.
O iš tikrųjų, užsiplieskiame kaip degtukai, jei tik kažkas su mumis nesutinka, galbūt esame labai susikaustę lovoje, o gal labai uždari ir nelinkę atsiskleisti. Nėra idealių žmonių, ar ne? Bėda ta, kad iki vedybų retai kapstomės savo kompleksuose ir problemose, todėl kaskart, kai atsiveria mūsų netobulumas, apkaltiname partnerį.
Vedybos tampa azartiniu žaidimu, kai abu partneriai tikisi laimėti.
Jis irgi nėra geresnis už mus – lygiai taip pat kenčia dėl kompleksų, kuriuos kruopščiai slepia ar apie kuriuos kartais net nenutuokia. Aišku, po daug žadančios pažinties mes norime apie žmogų sužinoti kuo daugiau, taigi, susitinkame su jo tėvais, draugais, netgi pavartome jo vaikystės nuotraukų albumą. Ir jaučiamės atlikę „namų darbus“. O iš tikrųjų nieko nesužinome: vedybos tampa azartiniu žaidimu, kai abu partneriai tikisi laimėti. Nežinodami, nei kas jų partneris, nei kaip jie abu galbūt pasikeis.
Vedybos iš meilės – dar ne garantija
Taip, vestuvių dieną abu jaunieji šventai įsitikinę, kad jie žengia teisingą žingsnį. Nes juk TAS žmogus beprotiškai traukia, be jo neįsivaizduoji savo gyvenimo. Todėl, kuo vedybos greitesnės, tuo abu jaučiasi saugesni: nutrūktgalviškumas ir skubėjimas tarsi likviduoja visas galimas klaidas. Mes jaučiamės lyg laimės ieškotojai, nors iš tikrųjų ieškome kontakto su kitu žmogumi, kuris gali pakeisti mūsų planus tapti laimingiems.
Mes klystame, kai stengiamės į savo santykius įnešti jausmus, suprantamus nuo vaikystės. Tarkime, vaikystėje mes kartais išreikšdavome meilę destruktyviomis emocijomis. Verdavome, rėkdavome ir pykdavome, kai mus palikdavo vienus ar tėvai kažko neleisdavo. Kartais išsigąsdavome savo pykčio ir jausdavomės nelaimingi, jei tėvai mums rodydavo per mažai dėmesio. Todėl kartais susiejame gyvenimą su žmogumi, su kuriuo – paradoksas – vėl galime išgyventi destruktyvias emocijas.
Kol vienatvė netaps draugu, tol nebūsime laimingi dviese
Neįmanoma adekvačiai išsirinkti partnerio, jei mums teisiog nepakeliama gyventi vieniems. Norint būti išrankiam, reikia ramiai žvelgti į vienatvės perspektyvą – kitu atveju rizikuojame įsikabinti į pirmą sutiktąjį ir tuo pačiu pasmerkiame save nelaimingai santuokai.
Kartais mes tuokiamės, norėdami išgyventi raminantį saugumo ir stabilumo jausmą. Tikimės, kad vedybos mums padės išsaugoti pirmųjų pažinties dienų euforiją. Mes tuokiamės įsivaizduodami, kad tą euforiją užkonservuosime. Nenumanydami, kad tarp pirmojo pasimatymo ir vedybų nėra nieko bendro.
Vedybų realybė
O būna taip: vedybos mus mesteli į kitą realybę, kurioje daug atsakomybės, paskolų, vaikų ir rutinos, kuri užgesina aistrą. Visame šiame chaose pagrindinis ingredientas – jūsų partneris. Ir gali būti, kad dabar suvokėte, jog jis – didžiausia jūsų klaida...
Ką daryti? Jei tiesiog pripažįstate, kad išsirinkote ne tą žmogų, nieko baisaus. Nereikia skirtis vien todėl, kad, jūsų įsivaizdavimu, kažkur vaikšto jūsų „antroji pusė“. Tiesiog vertėtų suprasti, kad visi mes pykstame, būname nesukalbami, susierzinę, nusivylę. Mūsų partneriai – lygiai taip pat. Bet jau rinkdamiesi jį galime numatyti, kokį pūdą druskos mums teks suvalgyti...
Realizmas prieš romantizmą
Neieškokite idealaus žmogaus – ieškokite tiesiog neblogo: toks „pesimizmas“ jus išvaduos nuo nerealių romantiškų lūkesčių, kuriais vis dar gyvena mūsų visuomenės. Idealus partneris – ne tas, su kuriuo sutampa mūsų skoniai (tokio net nerasite), o tas, kuris gali su mumis susitarti ir leistis į kompromisus. Štai tokio žmogaus reikia ieškoti.
Romantizmas – iš tikrųjų žiauri filosofija. Būtent dėl jo daug kas santuokoje atrodo baisu ir nepriimtina. Būtent dėl jo mes kažkodėl nusprendžiame, kad mūsų gyvenime viskas ne taip, kaip kine, o santuoka ritasi į prarają, nors taip nėra.
Tai gal tiesiog iš anksto būkime pasiruošę „ne tam“ ir „ne tokiam“ partneriui? Su visais jo trūkumais, meile popsui, o ne jūsų dievinamai operai. Tada galėsite į problemas žvelgti paprasčiau – su humoru. Ir svarbiausia – jūs nesijaudinsite, kad jūsų santuoka ne ideali...