Be įvairių savo talentų: grupės „Freaks On Floor“ lyderis, dainų kūrėjas, atlikėjas, muzikantas, aistringas banglentininkas, Justinas Jarutis turi ir dar vieną, labai svarbų, – nenustoja džiaugtis gyvenimu. Šis jį vis stebina, o kartais jis nustebina pats save.
Pernai judviem su žmona Justina gimė dukra, praėjusią žiemą pasirodė jūsų naujas solinis albumas – dainos ramios, jautrios. Dabar toks gyvenimo etapas?
Taip, tikrai tapau švelnesnis, nors visada buvau švelnus žmogus. Dabar, augant dukrai, nesijaučiu ramus, nes noriu ją apsaugoti: kai vaikas pradeda vaikščioti, juk visuomet esi įsitempęs... Gimus vaikui, gyvenimas pasikeičia. Vaikas, ko gero, labiausiai keičia vyrų, o ypač – moterų pasaulį. Bet juk ir mes patys kasdien keičiamės, ypač jei gyvenimas kūrybingas, įdomus, jei nesėdi valandų valandas ir metų metus tame pačiame nykiame darbe, kuriame darai vis tą patį ir tą patį. Manau, kad mano pagrindinis darbas auginant vaiką – ugdyti kantrybę. Jos turiu, bet suprantu, kad dar vis reikia... O šiaip dabar labiau norisi tiesiog būti namie, gamtoje – nebeužtrunku mieste.
Apie tokį šeimynišką vyrą kokia nors teta pasakytų: „Išsilakstė...“
Nemanau, kad išsilaksčiau. Juk mano darbas toks, kad savaitgaliais eidamas koncertuoti jau turiu būti užsidegęs vakarėlio nuotaika. Tiesiog gyvenu kitaip nei tie, kurie laukia penktadienio, kad galėtų nedirbti. Aš savaitgalio laukiu, kad galėčiau dirbti darbą, kurį myliu. O po savaitgalio man labai patinka ramūs pirmadieniai – tarsi koks mano laiko atskaitos taškas: štai dabar pradedu viską iš naujo! Ir norisi, kad tie pirmadieniai skirtųsi vienas nuo kito, kad ir aš būčiau kitoks, gal geresnis, nei buvau prieš tai.
Esate sau labai kritiškas?
Aha. Man įdomu save analizuoti. O jei kitų kritikuoti nenoriu, nes nesijaučiu galintis tai daryti, lieka pakritikuoti save.
Muziką, kuri skamba naujame jūsų soliniame albume, pats apibūdinate kaip pop / folk / country. Kai kuriems skeptikams atrodo, kad Jarutis „išdavė roką“.
Ir kad popsuchą varo? Žmonės kalba neįsigilinę, nepažinodami manęs. Tais pačiais metais, kai susikūrė „Freaks On Floor“, jau buvau išleidęs elektroninės šokių muzikos gabalą, grodavau su didžėjais, ir ne tik roką, nors jis – mano didžiausia meilė. Nespraudžiu savęs į jokius rėmus, nesikabinu etikečių „rokeris“ ar „nerokeris“. Aš esu muzikantas, o kai šiais laikais turime milijardus pasirinkimų, būtų kvaila skirstyti muziką ir žmones, kam nors aiškinti, koks jis turi ar neturi būti.
O koks jūs buvote iki „Freaks On Floor“?
Paauglystėje buvau nuolat nelaimingai įsimylėjęs. Nuo-lat! Augau Kupiškyje, buvau gana aktyvus, man reikėjo visko ir daug – pradedant krepšiniu, baigiant dailės mokykla ir vaidinimais poetinėse kompozicijose mokykloje. Man rodos, buvau laimingas. Visada norėjau dėmesio, pripažinimo, iš pradžių svajojau apie krepšininko karjerą, bet sekėsi ne kažin kaip. Buvau malonus ir mandagus su priešininkais, jokių „sportinių pykčių“ nepatyriau, pykdavau nebent ant savo komandos draugų. Taigi pamažu aiškėjo, kad esu absoliučiai netipiškas krepšininkas, toks meniškas sportininkas, todėl gal jau geriau būti aktoriumi: scenos nebijojau, jos aplinka atrodė visiškai natūrali. Tik štai sužinojau, kad, norint įstoti, dar reikia mokėti groti. Ėmiau mokytis groti gitara ir tai viską nustelbė! Muzika mane tarsi užliejo: „The Beatles“, „Red Hot Chili Peppers“... Buvo akivaizdu, kad važiuosiu į Vilnių ir stosiu į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Nesitikėjau, kad būsiu dainininkas, norėjau tiesiog groti – muzika mane užvežė ir nebepaleido.
Džiaugiuosi, kad ji mane pagavo gana vėlai, kad muzikos mokyklos nelankiau nuo pat mažens: mačiau, kaip sesuo mokėsi groti fortepijonu, o paskui dvylika metų jai to instrumento visiškai nereikėjo. Jei būčiau ėjęs tradiciniu keliu, gal dabar muzikos net nebūtų buvę mano gyvenime.
Greitai prisijaukinote Vilnių?
Tėvų namuose buvo gera, bet labai norėjau pabėgti iš Kupiškio – kaip ir dauguma miestelių vaikų. Pamenu, kažkada važiavome į Vilnių pas mano tetą – tada aš pirmą kartą jį pamačiau nuo Šeškinės kalvų ir tas nusidriekęs slėnyje milžiniškas miestas mane užbūrė: virš mūsų lijo, o ten švietė saulė. Tai buvo lyg Los Andželas! Man patiko jį visą ištyrinėti po truputį: pirmus metus gyvenau Baltupiuose, važiuodavau iki centro ir pėsčiomis traukdavau senamiesčio gatvėmis iki konservatorijos. Palaipsniui išvaikščiojau ir išvažinėjau visą miestą; buvo keista, kad bendramoksliai vilniečiai nepažįsta atokesnių rajonų. Vilnius greitai tapo mano namais. Man čia faina.
Pažįstu ne vieną sausumos žmogų, staiga tapusį vandenžmogiu: vandens sportas taip pakeri, kad kai kurių aistrai ima trukdyti ir darbas, ir šeima...
Banglentės mano gyvenime atsirado prieš penkerius metus, o iki tol nieko bendro su vandeniu neturėjau. Atsitiktinumas mane suvedė su operatoriumi Girmantu, kartu važiavome dirbti į vieną renginį, ir jis pradėjo pasakoti, jog dvejus metus praleido Meksikoje, Pietų Amerikoje su banglentininkais. Pagalvojau: vau! Ir kai jis pasakė, kad vasarą organizuoja nemokamus surfcampus, iškart nusprendžiau: „Aišku, atvarau!“ O dar po metų Girmantas, su kuriuo tapome artimais draugais, pasiūlė važiuoti į Maroką – ten praleidome penkias savaites, mokiausi, stengiausi atsikratyti mirties baimės.
Iš kur ji atsirado?
Dabar jaučiuosi su ta baime susitvarkęs, bet buvo etapas, kai nuolat persekiojo mintys, kad man kas nors nutiks. Turbūt tokią būseną kėlė stresas, nuovargis, rutina, nelaiminga meilė.
Vėl...
Vėl. Bet kai jau buvau fiziškai ir morališkai pasirengęs, vieną dieną kartu su visais banglentininkais išplaukiau ir pajutau, kad baimė dingo. Supratau ir dar vieną dalyką: tai leidžia man pasijusti laisvesniam. Dabar ėmiau į daug ką reaguoti ramiau ir racionaliau. Dažnai, gaudydamas bangą, pagalvoju: na, jei šiandien numirsiu, juk numirsiu darydamas, kas man labai patinka. Tai net ne sportas, ne užsiėmimas, o gyvenimo būdas – tai mane taip veža, kad net nenustoju galvoti, planuoti, kur vyksiu su šeima kitąmet.
Tie keleri metai man atnešė labai daug džiaugsmo, naujų pažinčių su labai įdomiais žmonėmis. Anksčiau vyravo nuomonė, kad surferiai yra arba nieko neveikiantys tinginiai, arba būtinai susiję su narkotikų verslu – esą jie nuolat keliauja, niekam nekelia įtarimų. Mano draugų banglentininkų rate vyrauja kitoks požiūris į gyvenimą. Tai tarsi platforma, į kurią remdamiesi stengiamės būti geresni, sveikiau gyventi, daugiau sportuoti, dirbti, taupyti, neleisti pinigų niekniekiams, nes, norint važiuoti prie šiltų jūrų, reikia nemažai pinigų.
Man patinka, kad dabar visada turiu tokių tarpinių tikslų – kur važiuosime kitąmet (nes mano žmona irgi banglentininkė, o labai tikiuosi, kad dukra irgi kada nors tuo susižavės) ar po dvejų trejų metų. Ir jei man reikėtų rinktis, ką pirkti: šaldytuvą ar riedlentę, su kuria banglentininkai ne sezono metu treniruojasi sausumoje, aišku, pirkčiau riedlentę! Nors iš esmės mano prioritetai yra tokie: tai, ko reikia vaikui, tai, ko reikia šeimai, ir tai, ko reikia man.
Sutikote Justiną ir pagaliau baigėsi tas nelaimingų meilių laikotarpis.
Prieš tai turėjau ilgametę gyvenimo draugę, bet tie santykiai irgi baigėsi. Justinos nuotrauką pamačiau feisbuke, pagalvojau: „O, kokia graži!“, pasisiūliau į draugus; ji, aišku, nepriėmė. Vieną vakarą pastebėjau ją naktiniame klube – buvo su būriu draugių. Pamačiau, kad visos išėjo parūkyti, nusekiau. Jei nebūčiau buvęs šiek tiek išgėręs, turbūt nebūčiau išdrįsęs, bet tada priėjau prie jų, įkvėpiau ir, ko gero, labai tinkamai pasielgiau – kuo mandagiausiai paklausiau jos bičiulių: „Atsiprašau, ar jūs nieko prieš, jei aš trumpam pavogsiu iš jūsų draugę?“
Gražiai taip, senoviškai...
Prisiminiau savo senelių pažinties istoriją. Močiutė dirbo bare, o senelis rytais užeidavo, nusipirkdavo butelį alaus, išgerdavo iš stiklinės tik kelis gurkšnius ir paprašydavo jos tą butelį jam pasaugoti. Paskui užeidavo po poros valandų, paskui – vėl... Taip jis vaikščiojo du mėnesius. Ta istorija man pasirodė labai romantiška. Taigi tada trumpai persimetėme su Justina keliais sakiniais, net nesupratau, koks ji žmogus. Pasirodo, ji buvo mano dainų fanė, bet manęs neatpažino. Kitą dieną Justina man atsiuntė vieną žinutę, ir ją gavęs ilgai galvojau, ar benoriu jai atrašyti...
Galiu įtarti, kad žinutė buvo tinklaraščio „Ona Būkplona“, kurį Justina rašo, stiliumi – su druska ir pipirais, be jokių ten saldybių ir švelnybių.
Pasirodo, ji ilgai galvojo, ką man parašyti, netgi paklausė kambarioko, o šis patarė: „Būk savimi!“ Tai ji tikrai ir buvo... Bet viskas išsisprendė labai greitai: šiek tiek pavaikščiojome į pasimatymus, o po dviejų savaičių aš jau pajutau jai perkąs dantų šepetuką ir šlepetes. Dabar manau, kad santykiai šeimoje yra kasdienis nesibaigiantis darbas, kurį reikia abiem dirbti. Kartais jis vargina, bet užtat teikia labai daug džiaugsmo.
Muzika irgi kažkada buvo jūsų manija, paskui ji tapo mėgstamu darbu. Kai dešimt metų „Freaks On Floor“ yra ant bangos, turbūt sunku ant tos bangos išsilaikyti?
Be abejo, išsilaikyti tame pačiame lygyje ir neprarasti žmonių susidomėjimo labai sunku. Ir būtų keista, jei nenorėtume ko nors kito, naujo. Rengiame jau penktąjį albumą ir sieksime, kad jis būtų šiek tiek kitoks. Man visada sektinas pavyzdys yra grupė „U2“ – keturiasdešimt metų scenoje ji sugeba būti įvairi ir nenuobodi, kiekviename albume stengiasi pabėgti nuo ankstesniojo. Tai yra žiauriai gerai! Keistis būtina.
