Liaudis sako: mažas ūgis – stiprus smūgis. Dažnai šiuos žodžius tariame juokais, bet kalbant apie Lotynų Amerikos sportinių šokių šokėją Justiną Žemaitytę (25) juokai – menki. Ne vieną apdovanojimą pelniusi profesionali šokėja laurus skina ir ant TV3 projekto „Šok su manimi“ parketo: prieš dvejus metus su aktoriumi ir choreografu Gyčiu Ivanausku ji buvo trečia, šiemet – su taip pat aktoriumi Dominyku Vaitiekūnu užlipo ant aukščiausio pakylos laiptelio.
Pergalės skonį dar jauti?
Visi klausia, tikėjomės laimėti ar ne, bet iš tikrųjų pergalė nėra tokia svarbi, palyginti su tuo, ką gavome per visą kartu praleistą laiką. Pagrindinis prizas mums buvo ne pirmoji vieta ar dešimties tūkstančių eurų čekis. Eidama į projektą turėjau nuostatą: svarbiausia – gerai praleisti laiką. Žinoma, laimėti visada smagu. Pergalė tapo daugiau nei aštuonis mėnesius trukusio sunkaus ir sąžiningo darbo įvertinimu.
Šį kartą teko dirbti dar daugiau nei prieš dvejus metus, kai projekte dalyvavai su Gyčiu Ivanausku?
Nebandau lyginti nei partnerių, nei projekto sezonų. Su abiem labai daug dirbome, tik – taip, darbas šiek tiek skyrėsi: viena yra dirbti su žmogumi, kuris niekada nėra šokęs ir visko mokosi nuo pat pradžių, ir visai kas kita – su tuo, kuris šį tą apie šokius išmano, kuriam kai kurie dalykai jau įkalti į galvą. Kartais su tokiais būna net sudėtingiau. Esu maksimalistė: jei kur einu, dalyvauju, stengiuosi atiduoti savęs ir kartu visko pasiimti kaip įmanoma daugiau, to paties tikiuosi ir iš partnerių.
Papasakok apie Dominyką: koks jis žmogus, partneris?
Toks pat maksimalistas ir perfekcionistas kaip aš. Požiūriu į darbą buvome labai panašūs – reiklūs sau ir vienas kitam: galbūt būtent tai ir padėjo mums nuolat būti tarp lyderių. Drąsiai galiu pasakyti, kad buvome tvirta, šauni komanda, tikri, vienas kitą papildantys partneriai: Dominykas labiau prisidėjo aktorinėmis, meninėmis išraiškomis, siužeto klausimais, aš – viskuo, kas susiję su šokiu, jo technika.
Dominykas – linksmas, niekada geros nuotaikos neprarandantis žmogus. Žinoma, buvo ir kritinių momentų, kai repetuodavome trečią valandą nakties ir pajusdavome, kad jau bloga nuo visko, kad labiausiai norisi trenkti durimis ir išeiti, bet vėl susiimdavome suprasdami: jei norime rezultato, turime dirbti. Sutarėme puikiai – be jokių konfliktų, barnių, pykčių, durų trankymo.
Visi spėlioja, kas jus sieja: draugystė, partnerystė, o gal – kur kas daugiau?
Projekto metu tapome labai geri draugai, bet – ne daugiau (šypsosi). Neturiu to vienintelio, niekas, rodos, netrukdo naujiems santykiams, bet... Tiesą sakant, nelabai noriu apie tai kalbėti – tiksliau, ne nenoriu, o nėra ką kalbėti šia tema.
Tada pasikalbėkime apie įspūdį, kurį susidarei vos išvydusi būsimą partnerį. Su tokiu mažiuku turbūt dar nėra tekę šokti?
Tikrai ne (kvatojasi)! Dar nėra buvę, kad šitaip atitiktų ūgis...
Kai pirmąsyk susitikome, Dominykas buvo labai barzdotas, apšepęs (kikena). Kažkodėl pamaniau, kad jis bus labai ramus, tylus, geras mokinukas, bet vėliau tas mokinukas atsiskleidė pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Apie jo grupę „Liūdni slibinai“ buvau girdėjusi, tačiau jo paties visiškai nepažinojau. Dabar apie Dominyką galėčiau pasakyti: jei jis būtų šokęs nuo vaikystės ir likimas būtų mus suvedęs kaip partnerius, tikrai būtume čempionai, galbūt – net pasaulio. Jam netrūksta nei gabumų šokti, nei talento.
Galbūt ketinate ir toliau dalyvauti, pavyzdžiui, profesionalų ir mėgėjų varžybose?
Jei labai trūks šokių, galbūt dar šiek tiek pašoksime, bet eiti į varžybas tikrai neketiname. Vargu ar varžybos būtų vienintelė galimybė išnaudoti Dominyko gabumus.
Prieš pradėdami dalyvauti projektuose, visi turime savo darbus, veiklą, juos tenka šiek tiek apleisti, bet viskam pasibaigus net negalvojame jų atsisakyti. Kol repetavome, teko mažinti darbo valandas šokių studijoje, kur dirbu trenere, teko prašyti kolegų mane pavaduoti. Gyvenu Kaune, Dominykas – Vilniuje, daug laiko teko praleisti kelyje: toks jausmas, kad kiekvieną autostrados stulpelį jau pažįstu. Nukentėjo ne tik darbas, bet ir draugai, šeima, todėl pasibaigus projektui norisi, kad viskas grįžtų į savas vėžes.
Kodėl atsisakei profesionalios šokėjos karjeros – juk tikrai ne dėl amžiaus.
Neturiu partnerio. Su buvusiu išsiskyrė požiūris į darbą, o naują, ypač Lietuvoje, rasti ne taip paprasta. Galbūt būtų lengviau susirasti užsienyje, bet išvažiuoti iš Lietuvos nenoriu, o prisivilioti ką nors atvažiuoti čia – beveik neįmanoma.
Dėl ko profesionalūs šokėjai eina į tokius projektus kaip „Šoks su manimi“ – abejoju, kad dėl algos, kurią gaunate treniruodami žvaigždes.
Tikrai ne dėl jos. Nežinau, kokių tikslų turi kiti, bet aš šiemet ėjau dėl to, kad norėjau šokti. Neslėpsiu, tai buvo ilgas, varginantis, tačiau kartu – labai linksmas laikas. Ar eičiau dar kartą, jei pakviestų? Pasakyti teisybę? Labai gerai pagalvočiau (šypsosi).
Panašiuose projektuose kai kurie profesionalai tampa ne mažiau ryškiomis žvaigždėmis nei jų partneriai. Dažniau sužiba vaikinai – Andrius Butkus, Deividas Meškauskas... Merginos kuklesnės?
Net nežinau, nuo ko priklauso populiarumas. Galbūt vaikinai tampa žinomi dažniau todėl, kad tokius projektus mėgsta žiūrėti moterys. Ačiū Dievui, niekada neturėjau tikslo tapti žinoma, netroškau žūtbūt patekti į televiziją, todėl į tokią „neteisybę“ žiūriu labai ramiai (juokiasi).
Na, bet jei pakviestų dalyvauti dainų projekte, sutiktum?
Tikrai ne, nes dainuoju klaikiai!
Pristatydami nominantus M.A.M.A. apdovanojimuose, judu su Dominyku scenoje ir vėl pasišaipėte iš savo ūgio – panašu, dėl jo nė kiek nekompleksuoji.
Ir niekada nekompleksavau. Mano ūgis – 158 centimetrai, bet niekada nenešiojau „platformų“, kad atrodyčiau aukštesnė. Visada jaučiausi normali (juokiasi).
Parduotuvėse esi dažna vaikų skyrių lankytoja?
Apsilankau. Kartais būna sunku rasti tinkamą drabužį, bet problemos iš to nedarau. Gyvename ne tarybiniais laikais, kai XS dydžio apdarų, matyt, nebūčiau radusi...