Justė Žičkutė: „Televizijoje kol kas esu tik personažas“

Justė Žičkutė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-03-09 10:00
„Būti profesionalia vedėja – svajonė, tačiau, norint tai pasiekti, tikrai neužtenka to, ką darau dabar. Televizijoje kol kas esu tik personažas“, – atvirauja laidos „KK2“ vedėja Justė Žičkutė.

Televizijos veidu tapote 2016-aisiais, kai dar studijavote universitete. Kas politikos mokslų studentę nešė į tą galerą?

Išties tuomet buvau trečio kurso studentė. Tuo pačiu metu dirbau verslo konsultacijų įmonėje. Matyt, tada dar nebuvau atspari dideliam stresui darbe, juolab kad ir mokytis reikėjo, todėl nusprendžiau mesti darbą. Kaip tik tuo metu sesė ir mama paragino pildyti anketą į „KK2“ vedėjos poziciją. Apie konkursą sužinojo per televiziją. Ant durniaus užpildžiau anketą. Iki tol niekada nesvajojau apie televiziją, tačiau žinojau, kad vietą joje rasčiau.

Ir iš keliasdešimt pretendenčių prodiuseris išsirinko būtent jus?

Jeigu neklystu, pradinėje atrankoje buvo apie 500 merginų. Tačiau skaičiaus nesureikšminu. Tikiu, kad prodiuserį ir kitus komisijos narius sužavėjo guvumas, sceninė, kalbos įtaiga. Nors net neabejoju, kad ir prodiuseriai turėjo savų motyvų, kurių galbūt iki šiol pati nežinau.

Jeigu ne televizija, gal nebūčiau atsiradusi ir radijuje. Jame jaučiuosi išsipildžiusi. Radijuje išmokau būti gyvame eteryje, čia ir dabar kalbinti žmones, parengti laidai reikalingą informaciją. O televizijoje kol kas esu tik personažas. Kita vertus, abi šios veiklos mano širdžiai mielos, reikalingos.

Ar netrikdo, kai gatvėje žmonės atsisuka į jus?

Tikrai nesu tas asmuo, kurį žinotų ir atpažintų visa Lietuva. Būna, žmonės pakalbina. Tuomet prasitaria, kad per televiziją atrodau visai kitaip. Natūralu, juk televizinį makiažą visada nusivalau ir pasidažau tiek, kiek reikia. Kai kas yra sakę, kad per televiziją atrodau arogantiška, tačiau tikrovėje – miela. Smagu, kad gimtinė už mane džiaugiasi. Mama ar močiutė visada perduoda linkėjimus nuo vėžaitiškių. Tačiau tai, kad dirbu televizijoje, nereiškia, jog siekiu būti matoma kasdienybėje. Nesu aktyvi ir socialiniuose tinkluose. Nenoriu būti kur nors kviečiama tik dėl to, kad turiu daug sekėjų.

Justė Žičkutė / Laidos kūrėjų nuotr.
Justė Žičkutė / Laidos kūrėjų nuotr.

Turbūt nenuobodu dirbti su puikų humoro jausmą turinčiu laidos partneriu Tomu?

Turėjo praeiti laiko, kol su Tomu galėjau bendrauti kaip su lygiaverčiu partneriu. Dabar aš jo galiu paklausti, kaip man elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, pasiteirauti į kokį autoservisą geriau nuvežti automobilį. Tomas su manimi pasidalija savo matytais filmais. O jo skoniu aš pasitikiu. Anksčiau reikėdavo dažniau pakartoti filmuojamą sceną, o dabar esame taip pripratę dirbti vienas su kitu, kad, vos suklydę, akimirksniu pradedame iš naujo. Žinoma, būna, kad ir Tomui liežuvis susipina, ir man kartais vietoj „Eurovizijos“ išsprūsta „Erovizija“.

Visi turime savo nematomą Mėnulio pusę. Kokios jūsų nepažįsta televizijos žiūrovai?

Žiūrovai nemato manęs liūdnos, nerimaujančios, susinervinusios. Jie mato tik mano šypseną. Jos netrūksta ir išsijungus kameroms, bet vis dėlto gyvenimas yra visoks. Namuose aš pati save stebinu – esu miela, rami, mylinti, šeimyniška. Namai – mano saugi zona.

Kokia yra beprotiškiausia avantiūra, kuriai pasidavėte?

Tikrai nesu ekstremalė, bet jaunatviškas maksimalizmas prasiveržia. Kai su gyvenimo draugu Tomu atostogavome Portugalijoje, nusprendėme išsinuomoti motociklą ir juo važiuoti iš Lisabonos į Portą, esantį už daugiau kaip 300 km. Mūsų kelionė baigėsi nenuvažiavus nei 50 km. Karštis svilino juodą motociklininkų aprangą, kuprinės spaudė iš visų pusių. Tomas sustojo automobilių magistralės šalikelėje, o aš, nusiėmusi šalmą, iškart jam padėkojau, nes tokios kelionės nebūčiau ištvėrusi.

Ko gero, neatsiginate gerbėjų? Koks vyras vertas būti šalia jūsų?

Dėmesys man patinka, bet jo nesureikšminu. Balandį su draugu Tomu minėsime pirmuosius draugystės metus (tiesa, simpatija vienas kitam tęsiasi jau trečius). Į jo namus atsikrausčiau jau po trijų mėnesių, dar po tiek pat laiko mes įsikėlėme į nuosavus namus. Ne vieną kartą man, kaip ir jam, teko peržengti savo principus. Sėstis prie stalo ir kalbėtis. Jaunam žmogui sunku tai padaryti, bet aš matau plačiau –ateitį, kurioje yra Tomas ir mudviejų šeima. Džiaugiuosi, kad Tomas užsiima visiškai priešinga veikla – turi savo verslą, todėl dažnai domiuosi jo darbo užkulisiais, nes man tai nepažįstama. Taip jau sutapo, kad ir darbe, ir asmeniniame gyvenime supa du skirtingi Tomai – bendravardžiai.

Rasa Žičkutė ir Justė Žičkutė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Rasa Žičkutė ir Justė Žičkutė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Ar esate iš tų moterų, kurioms svarbiau karjera, o šeima gali ir palaukti?

Turiu mylimą žmogų, su kuriuo, kad ir juokais, pasikalbame apie šeimos kūrimą. Tik klausimas, kada tai įvyks. Kita vertus, jei šiuo metu atsirastų vaikas, priimčiau tai kaip gyvenimo dovaną. Vis dėlto nemanau, kad apsiribočiau tik mamos vaidmeniu. Man svarbu save išreikšti per darbą, kuris yra gyvenimo būdas. Pagimdžiusi norėčiau tęsti dabartinę veiklą. Bent jau tiek, kiek įmanoma. Esu įsitikinusi, kad vaikai per mus ateina į pasaulį, bet jie mums nepriklauso. Rūpintis reikia, bet nevalia pamiršti savęs. Pati sau esu didžiausias prioritetas. Draugystė su savimi užtikrina kokybiškų santykių kūrimą su aplinka.

Esate sveiko gyvenimo būdo šalininkė?

Mano mityboje dominuoja sveikas maistas: mėsa, žuvis, daržovės, viso grūdo produktai, riešutai, vaisiai. Virtuvėje sukuosi, tačiau tik tiek, kiek reikia. Cepelinai ir kugelis ant viryklės negaruoja. Neseniai atsirado naujas įprotis – visada su savimi nešiotis vandens buteliuką. Dirbtinis cukrus – tabu, tačiau, negaliu meluoti, kartais suvalgau ir mėgstamo deserto. Pakramsnoju ir tiramisu, ir picos. Darbo dienomis laikausi gana griežto režimo, o savaitgaliais leidžiu sau atsipalaiduoti. Neatsispiriu azijietiškai ir meksikietiškai virtuvėms. Skaniausias patiekalas – paelija su jūrų gėrybėmis. Pirmą kartą jo paragavau poilsiaudama Barselonoje, tačiau ir Lietuvoje radau vietų, kuriose galima paskanauti Ispanijos.

Ar laisvalaikis jums – šventas dalykas? Ar visada randate laiko sau?

Beprotiškai mėgstu draminius filmus, tačiau juos dažniausiai žiūriu kino teatre – namuose nesugebu išlaikyti dėmesio. Darbą mėgstu, esu atsakinga, tačiau poilsis man – šventas. Mėgstu ragauti naujus patiekalus, su draugais žaisti stalo žaidimus, palepinu save masažais, domiuosi psichologija. Knygų krūva namie didėja, tik nespėju visų perskaityti. Su vaikinu Tomu namuose turime pirtį, todėl kartais į ją užsuku ir aš. Tada draugas palepina masažu su medumi, pavanoja beržine vanta. Per atostogas leidžiame sau nieko neplanuoti – priimame spontaniškus sprendimus.

Justė Žičkutė / Tadward Photo nuotr.
Justė Žičkutė / Tadward Photo nuotr.

Ar būna taip, kad, atidariusi spintą, nerandate kuo apsirengti?

Tiesą sakant, turiu kur kas mažiau drabužių nei mano vaikinas. Apdarų nekolekcionuoju – investuoju į jų kokybę. Čia esu visiška praktikė – turiu keletą mėgstamiausių variantų, su kuriais jaučiuosi patogiai, juos dažniausiai ir dėviu.

Keliais balais iš 10-ies įvertintumėte dabartinį savo gyvenimo etapą?

Esu profesinio kelio pradžioje, kuri nėra lengva, juk visada norisi pasiekti daugiau, o kantrybės pritrūksta. Džiaugiuosi, kad, būdama vos 24-erių, šalia turiu TĄ žmogų. Mama man sakydavo: „Juste, kai sutiksi tau skirtąjį, šio klausimo tiesiog nebekelsi.“ Taip ir buvo.

Investuoju į savęs tobulinimą – skaitau knygas, apsilankiau grupinės psichoterapijos seansuose. Nuolat save analizuoju, noriu geriau suprasti kylančius jausmus, paaiškinti savo veiksmų priežastis. Dabartinį gyvenimą vertinčiau 8 balais iš 10-ies, nes dar daug nepatyriau, nepamačiau, nepažinau. 

Naujausi straipsniai