Justė Arlauskaitė-Jazzu: „Jei jau kelti vestuves – tai didžiausias, kokios kada nors vyko“

Justė Arlauskaitė-Jazzu/ Naglio Bieranco nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2019-07-21 21:01
Justės Arlauskaitės-Jazzu (31) vasara bėga su vėju keliaujant tarp Vilniaus, Londono ir Anykščių. Londone dainininkė baigia įrašyti naują albumą, Anykščiuose laukia jos įkurtas restoranas, o į Vilnių sugrąžina koncertai – liepos 27-ąją Jazzu išvysime festivalyje „Midsummer Vilnius“. „Ten bus daug romantikos ir meilės, – šypteli ji. – Nes kaip aš be jos?..“

Vasara, Valdovų rūmų kiemelio scena ir Jazzu – man tai jau atrodo neatsiejami dalykai. Manau, ten ir yra tavo tikroji vieta...

Žinoma – kas Jazzu gali labiau tikti nei Valdovų rūmai? Ten ir vieta karalienėms! (Juokiasi.) Juokauju, bet ten dainuoti man tikrai patinka. Šiemet koncertuosiu pritariant dviem mėgstamiausiems instrumentams – violončelei ir fortepijonui, bus daug balsų, dainos skambės visiškai kitaip. „Midsummer“ man tampa tarsi eksperimento forma, kai pati save nustebinu, – ir klausytojai nustemba. Dar nė karto nebuvo, kad nebūtų ypatinga ir gražu.

Šiuo metu su komanda kaip tik kuri vaizdo klipą dainai „Welcome“. Klipe filmuojiesi... nuoga?

Taip! Aplinkiniai juokauja: moteriai sukanka trisdešimt, ir iškart nori apsinuoginti (juokiasi). Yra tiesos: savyje iš tiesų jaučiu daugiau seksualumo. Šiek tiek bijau to amžiaus, bet meilės sau dabar tikrai yra daugiau nei buvus 25-erių. Aš stiprėju, bręstu, moteriškėju: skusta galva juk nereiškia, kad esu nemoteriška... Beje, nuogas kūnas irgi nebūtinai rodo seksualumą: jis gali reikšti sensoriką, identitetą, daug kitų dalykų. Šiuo klausimu nesu drovi, visuomet buvau fluidų meistrė: ir muzikoje, ir visur kitur. Apsinuoginimas prieš kamerą dažnai būna bendras su stilistais sprendimas: kartais tiesiog privalau jais pasitikėti, bet jei gerai jaučiuosi, kodėl gi ne? Tabu mano gyvenime ir anksčiau buvo mažokai, o dabar dar mažiau. „Welcome“ reiškia – sveiki atvykę į mano pasaulį, į mano seksualumą, į mano muziką. Aš ten nuoga, nes ir tekstas labai sexy. Manau, seksas tarp dviejų žmonių, kurie myli vienas kitą, yra labai brangus ir reikalingas dalykas, – todėl nieko stebėtino, kad klipe filmuojasi ir mano mylimas vyras Donatas. Kai vyko aktorių atranka, režisierius paklausė: „Gal nori pasirinkti ką nors iš kitų vaikinų?“ „Ne, – atsakiau, – labiausiai noriu savojo.“ Pirma – todėl, kad jis mano. Antra, gražus kaip velnias. Man drąsiau, kai jis šalia, ir šiaip su juo gerai jaučiuosi ir lovoje, ir gyvenime – taigi klausimų nekilo.

Justė Arlauskaitė-Jazzu/ Naglio Bieranco nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu/ Naglio Bieranco nuotr.

Ech, taip ir neišnaudojai galbūt paskutinės legalios progos pasivartyti lovoje su kuo nors kitu!

Oi, aš tokia flirto virtuozė, kad kitų vyrų dėmesio man tikrai nestinga. Mieliau su savu vyru dažniau pabūčiau, nes tam trūksta laiko – kas kelias savaites skraidau į Londoną, baigiu įrašyti solinį albumą. Ten įtemptai dirbu: keliuosi devintą, papusryčiauju ir visą dieną praleidžiu įrašų studijoje, o vienuoliktą einu miegoti. Ačiū Dievui, viskas jau padaryta. Man tas „Welcome“ daug sako: jau norisi pokyčių gyvenime. Lietuvoje turiu savo ištikimų klausytojų, jaučiuosi reikalinga, bet norisi praplėsti sienas. Kai žengi vieną žingsnį, nori žengti ir kitą – tai natūralus ėjimas į priekį. Dirbu su svajonių prodiuseriu, turiu didelių planų – tikiuosi, pavyks juos įgyvendinti.

Kiek pamenu, tarp tavo planų buvo ir vestuvės. Kada gi jos?

Vestuvių noriu ir jos tikrai bus, tik dabar nėra laiko. Esu maksimalistė: jei jau kelti vestuves – tai didžiausias, kokios kada nors vyko Lietuvoje. Bet mes su Donatu dabar taip pasinėrę į kūrybą ir verslą, kad baliams nelieka vietos. Garbės žodis, porai drauge imtis verslo – tas pats, kaip auginti kūdikį. Pastebime, kad po trejų metų santaikos ir rojaus pamažu pradėjome pyktis, nes juk žinai – tą vaiką reikia auklėti!.. Bet santykiai dar labiau sustiprėjo – keista, bet kuo toliau, tuo jie stipresni. Nemaniau, kad kada nors gyvenime taip pasakysiu apie kitą žmogų... Džiaugiuosi viskuo, kaip yra, nieko nenoriu keisti. Man nebereikia svajoti, projektuoti asmeninio gyvenimo, koks jis turėtų būti, – jis jau toks yra. Donatas mane padarė laimingą, vestuvės būtų tik tos laimės simbolis.

Tavo restoranui Anykščiuose – jau pusmetis. Kaip sekasi jį valdyti? Kokia buvo svajonė ir kokia – realybė?

Realybė, prisipažinsiu, – sukrečianti. Prieš įkurdama restoraną įsivaizdavau, kad man tai pavyks labai lengvai. Kitose sferose man viskas lengva, tarsi savaime klojasi – juk esu palaiminta... Žmonės, kuriuos sutinku kelyje, yra nuostabūs ir geri – juk taip? O pasirodo, kad gali būti labai sunku, bet gyveni ir mokaisi. Daug ką dariau intuityviai, reikėjo daug investicijų, bet galiausiai mechanizmas ėmė veikti. Pirmiausia išmokau, kad ne visais galima pasitikėti. Vasarį išvažiavau į turą per Lietuvos arenas, paskui į Filipinus – restoraną palikau beveik dviem mėnesiams su žmonėmis, kuriais, maniau, galiu pasikliauti. O ne... Viskas vos nesugriuvo. Grįžau, su Donatu perėmėme į savo rankas – iškart pasitaisė. Turiu kuo džiaugtis: mums pavyko sukurti fainą vietą su žiauriai geru maistu. Radau naują šefą – Igną Višinską, kuris buvo mano geriausių šefų penketuke. Su pirmuoju nesisekė – gal nesutapome kaip asmenybės. Puolusi į neviltį parašiau postą feisbuke, Ignas atsakė per dvi sekundes – ir viskas tapo aišku. Jis nuostabus, kuria ne maistą, o meną: to nesuprasi, kol neparagausi... Tai, kas vyko pirmąjį pusmetį, buvo visiškas kosmosas, bet dabar jau galiu pasakyti, kad stojamės ant kojų: atsiranda tikrasis restorano veidas, nuostabi atmosfera, kurioje visi laukiami. Myliu savo kolektyvą, jis yra viską kuriantis židinys. Vienu metu per verslo rūpesčius net muziką pradėjau pamiršti ir labai išsigandau – aš juk pirmiausia muzikantė! Taigi grįžau prie senos formulės: mokėti pinigus tiems, kurie žino, ką daro, o aš toliau lieku kurti koncepcijos, koncertų ir renginių. Donatas tvarko ūkio reikalus.

Justė Arlauskaitė-Jazzu/ Naglio Bieranco nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu/ Naglio Bieranco nuotr.

Sakoma, kad dirbti su artimu žmogumi – pavojinga.

Matyt, to dar nežinau (šypteli). Man tai neatrodo pavojinga. Taip, kai kur pradėjome nesutarti, garsiau reikšti savo nuomonę – tokių dalykų yra, bet jie normalūs. Dirbi su vadybininku ar su geriausiu draugu – nuomonės vis tiek kartais išsiskirs, bet tai sveika. Nesveika, kai žmonės vaidina, kad viskas tarp jų rožinės spalvos, nuostabu, begalinė meilė ir taip toliau. Žmogiška, kai tave kas nors erzina, – tuomet atsiranda daugiau darbo vienam su kitu. Daugiau pašnekesio – dar atviresnio. O atviresnės žaizdos gyja greičiau nei užslėptos. Jei artimą žmogų nuolat engsi, kelsi balsą, negerbsi, tai ar santykiai, ar darbas – viskas bus blogai. O mums, manau, labai gerai sekasi, tad kartu dirbti įdomu.

Buvote pasiryžę parduoti didžiulį savo butą Vilniuje. Kodėl – kraustysitės kitur?

Esu spontaniška: užsigeidžiau naujo, tad ryžausi parduoti. Vėliau apsigalvojau, bet dabar vėl ryžausi: kaip bus, taip. Mano butas – nestandartinis, ištapytas menininko rankomis, jame tvyro meniška atmosfera. Turi atsirasti žmogus, kuriam patiktų ne standartinė dėžutė su euroremontu, o butas su savo istorija, aura, sienomis, kurios daug byloja. Man čia gera, čia bus mano namai, – turi pasakyti jis. Jei tokio neatsiras – tiek to. O jei pavyks parduoti – mes su Donatu turime beprotišką idėją: norime namo Filipinuose. Vis tiek kasmet ten skraidome, dieviname vandens sportą, turime verslo idėjų, daug draugų. O Vilniuje nusipirktume butuką, bet jau ne rūmus. Rūmams reikia meilės, o mes savo meilę dabar sudedame visai kitur. Abu esame klajokliškos prigimties, nežinome, kas bus rytoj, tad nesinori tapatinti savęs su jokia vieta. Kai atsiras vaikų – taip ir padarysime, o kol kas norisi keliauti, būti kartu ir pažinti pasaulį.

Naujausi straipsniai