„Vasara, jei tu išeisi, man bus labai liūdna“, – iš radijo sklinda Justės ARLAUSKAITĖS-JAZZU (33) balsas. Lengva kaip vėjas Jazzu daina „Vasara“ dabar labai populiari – nes ir gimė lengvai, be jokių kūrybinių kančių, tarsi praeityje nė nebūtų buvę gūdaus karantino ir sunkių apsisprendimo akimirkų. Tačiau jos ir liko praeityje: dabar tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime Justė regi tik šviesą.
Šią vasarą labai daug koncertuoji. Visa tai, kas susikaupė per ilgą tylos laikotarpį, dabar norisi išlieti, išdainuoti, išsakyti?
Atmintin įstrigo pirmasis koncertas po karantino: prieš jį jaudinausi taip, tarsi būtų buvęs apskritai pirmas. Bandžiau suimti save į rankas, dvi savaites praleidau ilgose meditacijose su vienuoliu, nes visiškai nesuvaldžiau jaudulio. Per repeticiją atsistoju ant scenos – ir nieko nepadainuoju! Vadybininkas žiūri paklaikusiomis akimis: ar taip gali būti po penkiolikos metų scenoje?.. Per koncertą jau viskas gerai, balsas grįžo, bet – visą laiką praverkiau. Kalbu ne apie menkas susijaudinimo ašarėles, nutekančias skruostu, o apie krokodilo ašaras: aš beveik kūkčiojau. Kad neraudočiau į mikrofoną, žnaibiau sau ranką: po koncerto ji buvo nužnaibyta iki kraujo. Bet nereikia manęs guosti: verkiu, nes labai gera būti scenoje. Nes jau buvau pametusi tikėjimą, kad kada nors vėl ten būsiu. Jei sąžiningai – per pastarąjį pusmetį mintyse kokia dvidešimt kartų baigiau karjerą. Paskambindavau vadybininkui ir rėždavau: „Viskas baigta, skelbk atsisveikinimo koncertus.“