Toli keliauti nenorintys, bet Lietuvoje atostogauti nemėgstantys tautiečiai vis dažniau renkasi Latvijos kurortus. Vienas iš jų – Jūrmala, kuri, tiesą pasakius, maloniai nustebino. Geriausiai į netolimus kurortus vykti nepuoselėjant didelių lūkesčių – esame tikri, kad tada liksite sužavėti.
Būtent taip atsitiko ir mūsų grupelei, kelioms dienoms išvykusiai į šį didžiausią Baltijos šalių kurortą. Tikslas sudalyvauti vasaros sezono atidarymo šventėje, išbandyti kuo daugiau pramogų ir apsilankyti žymiose vietose buvo įvykdytas su kaupu. Išvada viena, pabodus gulėti paplūdimyje ar subjurus orui, galima leistis į kelionę per pelkes, apsilankyti išskirtiniame tapybos darbų muziejuje ir čia pat nusipiešti paveikslą, paplaukioti valtimi arba viešbutyje atsipalaiduoti pirtyse, pasimėgauti masažu. Na, o vietoje nenustygstantys nuotykių ieškotojai gali pasigrožėti Jūrmala iš medžių viršūnių pramogų parke „Jūrmalos Tarzanas“.
Jūrmalos paplūdimys yra šiek tiek ilgesnis nei 24 km. Jį sudaro baltas kvarcinis smėlis, kurį tūkstančius metų čia nešė pakrantės srovė.
Žvejų kraštas
Kad būtų aiškiau, visų pirma derėtų paminėti, kad Jūrmalos miestas susideda iš smulkių kurortų juostos. Iš vakarų į rytus išsidėstę šie: Kemeriai, Jaunkemeriai, Sluoka, Kaugurai, Vaivarai, Asarai, Melužai, Pumpurai, Jaundubultai, Dubultai, Majorai, Dzintarai, Buldurai ir Lielupė. Jūrmala yra antras pagal dydį Latvijos miestas po Rygos, iš abiejų pusių apsuptas vandens: pietinė miesto dalis ribojasi su Lielupės pakrantėmis, o šiaurinis kraštas – su Rygos įlanka. Jūrmalos paplūdimys yra šiek tiek ilgesnis nei 24 km. Jį sudaro baltas kvarcinis smėlis, kurį tūkstančius metų čia nešė pakrantės srovė.
2015 m. Buldurų, Dzintarų, Majorų, Dubultų ir Jaunkemerių paplūdimiai gavo Tarptautinį mėlynosios vėliavos sertifikatą. Jūrmaloje apskritai yra 12 oficialių maudyklų: 11 iš jų yra pajūryje, viena – Lielupės pakrantėje.
Nuo seniausių laikų Jūrmalos kraštovaizdis išsiskyrė mažais mediniais, bet ypatingos architektūros žvejų nameliais ir valtimis. Iki 1830-ųjų upinė ir jūrinė žvejyba buvo pagrindinis vietinių žmonių pajamų šaltinis. Jūrmaliečių klestėjimas priklausė nuo sėkmės, oro sąlygų ir žuvų kiekio. Kai XIX amžiuje iš upių išnyko kelios žuvų rūšys, žvejai savo pajamas papildė plėtodami kitas ekonomikos sritis, tokias kaip daržininkystė ir pienininkystė. Tačiau patys apsukriausi netruko suprasti, kad vienas geriausių būtų prasigyventi, yra nuomoti kambarius atvykstantiems turistams. Vis dėlto žvejyba išliko reikšminga vietinių gyvenimo dalimi.
Pirmieji poilsiautojai gyvendavo vietinių žvejų nuomojamuose kambariuose. Tačiau 1877 m. nutiesus geležinkelį, pradėti statyti vasarnamiai, atsirado viešbučių, įrengtos pirmosios sanatorijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kur saugotis kišenvagių, o kokioje vietoje pasijusite tarsi rojuje: pataria Makalius
Baltasis laivas
Viena tokių yra Ķemerių sanatorija. XIX amžiaus pabaigoje medicinos specialistai atkreipė dėmesį į sieros šaltinius, esančius Ķemeriuose. Juos vietiniai gyventojai jau seniai naudojo gydymo tikslais. Pirmoji cheminė vandens analizė atlikta 1818 m. Gydomąjį vandens poveikį išmėginti norėję turistai apsigyvendavo vietinių namuose. Vanduo jiems buvo tiekiamas kibirais ar statinaitėmis. Tuomet pašildomas ir supilamas į didelę ąžuolinę vonią, kad svečiai galėtų maudytis. 1838 m. pradėtas statyti reabilitacijos centras. Nuo XIX amžiaus pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo Ķemeriai klestėjo – buvo atidaromos įvairios sanatorijos, siūlančios sieros ir purvo vonias, sukurtas parkas, pastatyta tramvajaus linija, jungianti Ķemerius su paplūdimiu. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas nepagailėjo Ķemerių, o centras buvo visiškai sunaikintas.
1936-aisiais pastatytas naujas Kemerių viešbutis tapo ypač populiarus. Sovietmečiu po Antrojo pasaulinio karo buvo įrengtos kelios naujos sanatorijos, kuriose svečiai lankydavosi ištisus metus. Čia pacientai buvo gydomi nuo sąnarių, odos ir ginekologinių ligų bei nervų sistemos sutrikimų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rimvydas Širvinskas-Makalius: „Vasarą visus raginu atostogauti Lietuvoje“
Šiandien baltuoju laivu vadinamas Kemerių viešbutis uždarytas, nes rekonstruojamas. Teigiama, kad naujai duris turistams atvers jau netrukus (beje, rekonstrukcija jau vyksta apie 20 m.). Mums lankantis aplinkui tvyrojo ramybė, nebuvo matyti jokių darbų. Net gidė juokavo, kad atidarymo pradžia gali būti nukelta. Na, o penkių aukštų pastatas su atnaujintu eksterjeru išties įspūdingas – pastatas stūkso lyg baltas laivas viduryje senais medžiais apaugusio, samanomis padengto parko nepajudinamas. Vis dėlto, kad tikrai trauktų turistus, turėtų būti atnaujintas ne tik pastatas, bet ir milžiniški parko plotai su kitomis lankytinomis vietomis.
Meilės sala ir mažasis driežas
O tos kitos vietos yra kadaise įspūdingas paviljonas, stūksantis salelėje vidury upeliuko, vadinamas meilės sala, mažasis driežas, iš kurio nasrų teka gydomasis sieros vanduo, Šv. Petro ir Povilo stačiatikių bažnytėlė.
Tiesa, pastarasis objektas intensyviai rekonstruojamas. Kruopščiai atliekant darbus išlaikomos visos medinės detalės, puošybos elementai. Tad akivaizdu, kad po rekonstrukcijos statinys, kaip ir kadaise, bus išdabintas dailiomis medinėmis baltomis ir žaliomis garbanėlėmis, raukinukais, kupoliukais. Bažnytėlė buvo pastatyta 1893-iaisiais ir skirta daugiausia sanatorijos svečiams. Šventosios ikonos buvo atgabentos net iš Graikijos ir buvo susijusios su sveikimu, gijimu, gailestingumu ligoniams. Bažnytėlės išskirtinumas, anot gidės, tas, kad ji pastatyta be jokių vinių. Ir iš tiesų pabandėme surasti bent vieną – nepavyko.
Kita ne mažiau įspūdinga Kemerių parko vieta – vadinamoji meilės sala. Paviljonas, pastatytas 1928-aisiais, buvo labai populiari kavinė tarp viešbučio svečių. Daugelis, pasivaikščioję parke, prisėsdavo čia gryname ore pasiklausyti muzikos ir pasimėgauti puodeliu kavos ar arbatos. Tačiau laikas šiai vietai buvo nepaprastai negailestingas. Iš nepaprastai romantiškos vietos, kuri dabar dažnai jaunavedžiams tarnauja kaip nuostabus fonas nuotraukoms, šiandien telikę griaučiai.
Na, o parko pradžioje visus pasitinka driežas atvertais nasrais, iš kurių trykšta gyvybės ir sveikatos eleksyras – sieros prisotintas vanduo. Artėjant prie jo „pakvimpa“ papuvusiais kiaušiniais. „Tai sieros kvapas“, – paaiškina gidė ir pasiūlo visiems dailų puodelį. Tiesa, ne visi išdrįso „pasimėgauti“ šiuo išskirtiniu gėrimu...
Vidinė šviesa
Tačiau visi išdrįso išmėginti savo meninius gebėjimus. Nuostabi pramoga ir dar nuostabesnis muziejaus savininkas ir meninių užsiėmimų vedėjas Vitaliy Yermolayevas. „Kas gi čia tokio pateplioti teptuku ant drobės?“ – greičiausiai pagalvos ne vienas. Tačiau užsiėmimas tikrai kitoks nei daugelis panašių. Kūrinys tapomas išskirtiniais dažais, kuriuos apšvietus neonine šviesa išryškėja nauji atspalviai ir niuansai: vasara virsta žiema, naktis diena, belapis medis staiga pražysta nuostabiausiais žiedais.
Kaip teigė V. Yermolayevas, kiekvienas nedideliame muziejuje demonstruojamas menininko paveikslas slepia paslaptį. Pats autorius šį efektą vadina vidine šviesa. Visi jo kūriniai turi paslėptą turinį, mintį. Menininkas sujungė fluorescencinę techniką su geriausiomis klasikinėmis tapybos tradicijomis.
Menininko paslaugomis naudojasi daugybė įvairias šventes (jubiliejus, vestuves, sukaktis, krikštynas) mininčių žmonių. Tereikia iš anksto užsisakyti – ir įspūdingas šventės akcentas garantuotas.
Vingiuotais gamtos takais
Saulei neplieskiant, kai oras mažiau tinkamas gulinėti paplūdimyje, verta apsilankyti įspūdinguose Jūrmalos gamtos kampeliuose. Vienas tokių Ragakapos gamtos parkas. Gidė pasakojo, kad parkas, kurio plotas 150 hektarų, yra saugoma gamtos teritorija, suformuota siekiant išsaugoti senovinių pušų miškus ir biologinę įvairovę jūros pakrantėje.
Ne mažiau populiari vieta pasivaikščioti yra Kemerių pelkės. Tai prieš 10 tūkst. m. pradėjusi formuotis samanų, mažų pušų, gilių baseinų, nedidelių tamsių ežerėlių ir laukinių rozmarinų kvapo pripildyta teritorija.
Siekiant supažindinti lankytojus su natūraliomis teritorijos vertybėmis, parke įrengti du gamtos takai. Čia galima rasti Europos Sąjungoje saugomas embrionines kopas, baltąsias kopas, miškingas pakrančių kopas ir natūraliai senus spygliuočių miškus.
Kita ne mažiau populiari vieta pasivaikščioti yra Kemerių pelkės. Tai prieš 10 tūkst. m. pradėjusi formuotis samanų, mažų pušų, gilių baseinų, nedidelių tamsių ežerėlių ir laukinių rozmarinų kvapo pripildyta teritorija. Keliaujant mediniais takais girdėti įvairių paukščių balsai, o akys ilsisi nuo gausybės spalvų ir nepaliaujamo veiksmo – vyrauja rudos, žalios ir pilkos atspalviai. Mes vaikštinėjome apniūkusią dieną, todėl pelkynas atrodė lyg iš Lietuvių liaudies pasakų, kuriose šėlsta laumės ir vyksta stebuklingi dalykai. Mėgstantys trumpesnius pasivaikščiojimus gali rinktis 1,4 km ilgio taką, o tie, kuriems patinka žingsniuoti ilgėliau, irgi nenusivils – nutiestas 3,4 km lankas. Pastarieji, įveikę didesnį atstumą, turi galimybę užlipti į stebėjimo platformą, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į pelyną iš viršaus. Kemerių pelkynas yra populiari vieta. Čia ne tik turistai, bet ir vietiniai fotografuoja įspūdingus saulėtekius ir saulėlydžius, nepriklausomai nuo sezono ar oro.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ką apie jūsų asmenybę pasako asmenukės tipas?
Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!