Arčiausiai mūsų dažniausiai gyvena ne bendradarbiai, giminaičiai ar draugai, tačiau kaimynai – visiškai atsitiktinai pačioje artimiausioje aplinkoje pasitaikę žmonės. Jurga Lago naujoje leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Liucija“ pasakoja apie gražią dviejų kaimynių draugystę ir parodo, kaip vos kartą užkalbinus šalia gyvenantį žmogų gali užaugti nuoširdi draugystė.
Juvelyrė ir dizainerė Jurga Lago debiutuoja su pirmąja knyga suaugusiems „Liucija“. Tai istorijos apie autorės kaimynę – senyvo amžiaus moterį bei jos pavydėtinai optimistinį požiūrį į gyvenimą.
„Tai knyga apie senučiukę, kuri gyvenime yra jaunesnė už daugelį iš mūsų. Liucija yra mano kaimynės prototipas realybėje. Noriu skaitytojams parodyti, koks gali būti tikras optimizmas, smalsumas, energija ir gyvenimo džiaugsmas. Knygos herojė – smalsi it paauglė, drąsi kaip liūtė, bet tuo pačiu mažytė kaip pelė. Nedažnai sutiksi žmogų, žinantį teisingiausią atsakymą į bet kokį gyvenimo klausimą“, – pasakoja J. Lago.
Tik mokėjimas girdėti save ir patikti sau net ir tuomet, kai nepatinki niekam daugiau, gali padėti pakeisti neigiamą požiūrį į gyvenimą.
Autorės teigimu, pagrindinė knygos mintis – parodyti skaitytojams, kad galima džiaugtis dabartimi bei savimi, net ir tuomet, kai viskas slysta iš rankų: „Noriu, kad mano knyga paskatintų žmones niekada nebijoti keistis, džiaugtis ir tiesiog būti laimingiems. Nelaimingais mus padaro norai, nesutampantys su galimybėmis. Tik mokėjimas girdėti save ir patikti sau net ir tuomet, kai nepatinki niekam daugiau, gali padėti pakeisti neigiamą požiūrį į gyvenimą.“
„Knygos herojė – velniškai neturtinga, tačiau nepaprastai veikli ir sveikai ironiška. Liucija yra išsilavinusi ir gyvenimo išmokyta tiek juoktis, tiek verkti. Ji, rodos, permato mus kiaurai – kaip koks rentgeno aparatas. Kas gali būti geresnis patarėjas, nei moteris, nugyvenusi turtingiausią bei gražiausią, įvykių prasme, gyvenimą?“
J. Lago atskleidžia, kad knygos veiksmas vyksta dabartinėje, beveik trisdešimtuosius nepriklausomybės metus skaičiuojančioje posovietinėje Lietuvoje. Anot jos, daugelis šiuolaikinių žmonių dažnai nesivargina pasisveikinti su kaimynais, prisiminti vardų, skirti šiek tiek laiko ir pasikalbėti su jais.
„Mano surašytuose tekstuose lyg veidrodyje atsispindi mūsų šalies buitis, žmonių santykiai bei skubantis šiandienos gyvenimas: apetitas daiktams, atidumo vienas kitam praradimas, trapūs žmogiškieji ryšiai. Su lengvu sarkazmu paliečiu ir politines mūsų šalies aktualijas bei svarbius metų įvykius.“