Man patinka žodis „jeigu“. Pridedi jį – ir viskas pasidaro lengviau. Lengviau pakeičiama („jeigu aš nebūčiau aš“), lengviau pasiekiama („jeigu liktu tik trys dienos gyvenimo“), lengviau suvokiama („jeigu viską matyčiau iš 100 km aukščio“). Jeigu būčiau poetė, praleisčiau begalę valandų kurdama sinonimus žodžiui „veidrodis“.
Tikiu, kad kiekvienas mūsų turi bent po tris „save“. Vieną jį mato aplinkiniai, kitą jis mato kiekvieną dieną veidrodyje išeidamas į darbus, trečiu jis nori būti. Labai retai tenka sutikti žmogų, kurio išorė harmoningai dera su vidumi. Tuo tarpu anų nesutapimų pagrindu sukuriama daug juokingų ir liūdnų filmų. Labiausiai liūdna, kai žmogus sako, kad „mano laikas jau praėjo“. Pasakymas ir šiaip nelabai logiškas – juk žmogus su visa gausybe savo laiko stovi prieš tave, kupinas jėgų ir šviesios ateities. Bet taip jau yra, kad kartais tikrieji dalykai matosi tik iš šono.
Esu ne kartą krūptelėjusi pamačiusi savo atspindį veidrodyje. „Ai, čia tu... Tpfu, kaip išsigandau“,- ir pamiršti lyg to nebuvo. O nereikėtų. Juk nėra labai normalu, kai kreipiesi į save antru asmeniu, arba imi vengti savo atspindžio – slepiesi už sienų, greitai prabėgi pro šalį ir pan. Čia jau kvepia šizofrenija. Kažkas sakė, kad visi mes potencialūs ligoniai. O jeigu liga – tai nutolimas nuo savęs? Kiekvienas naujagimis pradžioje yra patalpinamas į vidutinio dydžio, aiškias ribas turinčią lovytę. Paskui tėvai ją pakeičia didesne, tada žmona- platesne ir taip toliau. Jeigu nebūtų džiuginančių išimčių, galėtume visų žmonių gyvenimus papasakoti per jų lovos istoriją. Tačiau kai kurie iš jų kartais užmiega po krūmu.
Vienas protingas jaunas žmogus man neseniai pasakė, kad kartais jam atrodo, jog žengdamas kitą žingsnį, jis žengia jį atgal. Sugalvojom, kad šokyje ne taip ir svarbu, kur link žengsi kitą žingsnį. Čia kur kas svarbiau – nesustoti. Net ir po tuo savo krūmu miegantis žmogus po kitu krūmu miegančiam nelygus. Vienas iš jų gyvena rutina, kitas – kiekvieną dieną tobulėja šimtamyliais šokio žingsneliais šokdamas gyvenimo džiaugsmą ir nekrūpčioja pamatęs save veidrodyje.
Taigi, ir vėl grįžtu prie veidrodžio. Prieš klipo filmavimą (kuris, jei dar nesakiau, vyko pelkėje), parašiau trumpą esė apie dvi moteris. Tiksliau, nupiešiau juodai baltą eskizą, kur dvi identiškos moterys sėdi viena priešais kitą ant kėdžių sumerkusios kojas (iki kulkšnių) į vandenį. Jos žiūri viena kitai į akis. Viena – aš, kita – mano tobuloji „niekadoji“ projekcija, – drąsi, žavi, iškalbinga ir rami kaip naktinis dangus. Ji net nešneka – kam gi jai? Ji čia tik tam, kad kalbėčiau aš. Apie tai, kaip aš ją nugalėsiu ir taip toliau ir panašiai. Ilgą laiką galvojau, kad reikia viską iššaukti kovon ir nugalėti. Save, savo baimes. Kitus, kitų baimes. Ruoštis ir kauptis tam reikia ryžtingai, žingsnelis po žingsnelio. Paskui supratau, kad nuovargis po tokių kovų (o dažnai – ir rezultatas) toli gražu nėra tai, apie ką svajojai. Kartais labai svarbu laiku nusimesti savo paties susikurtas taisykles. Ir nepakliūti į naujų žabangas.
Grįžtu prie klipo. Pelkė, vėjukas šiurpina kaip pirmas kažkada matytas siaubo filmas , saulė nenori į tai žiūrėti. Du žmonės laiko mane virš vandens ir ruošiasi kišti į juodą pelkę. Vienas jų (Ainis Storpirštis) ką tik nurovė nuo kojos riebią juodą piršto storio siurbėlę ir sviedė kuo toliau. Režisieriaus išraiška – kažkas tarp abejonės ir klausimo. Susumavusi visus susidariusios situacijos „pliusus“, atsistojau tiesiai kaip strėlė, šiek tiek pajudėjau boksininko žingsneliu, sušukau: „Jurga, tu – vyras, tu gali (pypt)!“ Veiksmas iš karto pajudėjo, nebuvo nei šalta, nei baisu, o svarbiausia – kad po kokio 5 dublio išnėriau rami savaitei į priekį (kas man labai nebūdinga). Sekundė pelkės vandeny gali daug ką pakeisti. Kažkas po filmavimo dienos išsijudino, išsivalė ir niekuomet nebeužsiterš. Tik išnėrusi pamačiau, kad mane už pečių laiko rūpestingas „sanitaras“ Ainis, gulbės kaklą ištempusi su nerimu stebi „seselė“ Dovilė. Neramiai savo „botuose iki kaklo“ muistosi operatoriaus Simo padėjėjai. Kartais kad pamatytum, turi panerti ir vėl išnerti iš purvino vandens.
Gražiausia Pasaulyje yra gamta ir kuriantis žmogus. Jo veidas tada turbūt arčiausiai Dievo paveikslo. Kai gimsta kažkas naujo ir įdomaus, aplinkiniai – nebūtinai net savo noru- yra įtraukiami į ypatingą, sunkiai žodžiais nusakomą atmosferą. Tu tarsi pasikabini sustingusiame laike, tarsi viskas aplinkui sekundei nuščiūva ir įsiklauso. Pasijunti labai svarbi visumos dalis (nesvarbu, kokios tavo funkcijos – ar prilaikyti medelį, ar vynioti sustirusius aktorius į pledus), sekundei tarsi suvoki, kas iš ko ir kaip padaryta. Sakiau – sunku žodžiais nupasakoti, nepyk, jei nepavyko. Bet po tokių kūrybinių minučių žmonės pradeda kalbėti, kad procesas svarbiau už rezultatą, – ir šiuo atveju jiems 100proc. pritariu. Kaip ir minčiai iš „Kovos klubo“ : „Akimirka – tai daugiausia, ko galima laukti iš tobulybės“.
Klipo filmavimo diena buvo viena tų, kurių nepamiršiu. Gal aš sergu kokiu „vienos dienos sureikšminimo sindromu“, bet man tai tikrai buvo vienas tų retų atvejų, kai jauti, kad žmonės gyvena vienu ritmu, juda stengdamiesi neužgauti vienas kito ir kuria – kryptingai ir aiškiai dėlioja vaizdus pasitikėdami vieni kitais, nors mato vieni kitus pirmą kartą. Kai pagalvoji, tai koks „Žiedų valdovo“ filmavimas turbūt tikrai susuko daugeliui galvą visam gyvenimui. Nebedaugžodžiaudama tiesiog noriu padėkoti visiems ir kiekvienam asmeniškai – už tai, kad buvo liulančioje filmavimo aikštelėje ir įdėjo ten visą save. Nežinau, ar rezultatas bus toks, kokio kiekvienas ten buvęs tikisi (dažnai rezultatą reikia iš naujo jaukintis), bet procesas man padėjo suprasti, kad kūryba visada gali atsirasti bet kur, bet niekuomet ji nebus „bet kokia“. Ir dar – kad tobulumo akimirka yra ženklas, jog viskas įmanoma.
P. S. Nepasakiau – esė apie dvi viena kitą stebinčias moteris turėjo baigtis tuo, kad jos tampa viena. Jeigu iš viso kada nors ją pabaigsiu... :-)
Iki greito,
Jurga
Visas naujienas apie artėjančią Jurgos vaizdo klipo „So blue“ premjerą rasite paspaudę čia.