Maskvos Vsevolodo Mejerholdo centre spalio 6 dieną įvyko Vido Bareikio diplominio spektaklio „Аktrisy“ („Aktorės“) premjera. Aš irgi ten buvau, jau labiau teatro scenoje, nekukliai sakant, debiutavau kaip teatro aktorė. Šalia dar šešių spalvingų ir nuostabiai moteriškų Rusijos aktorių. Sunku kalbėti žodžiais, kol dar emocijos neaprimo, bet pabandysiu...
Jau tuomet, kai Vidas, grįžęs iš aktorių atrankos, prasitarė, kad nusprendė priimti iššūkį ir sukurti spektakli tik su moterimis, supratau, kad gims tikrai kažkas įdomaus. Juk kišti galvą į moterų būrį ne kiekvienas vyras išdrįsta, o tą padaryti tikrai verta. Bent jau moterims taip atrodo.
Kita vertus, režisieriui nelabai buvo iš ko rinktis – iš 150 į aktorių atranką atėjusių žmonių, 130 buvo moterys :) Ir dar kokios iškalbingos! Vienos iš jų atrankoje ištarta frazė paskui, galima sakyti, tapo spektaklio tituline – „Но ведь каждый умный человек в своей жизни хочет стать актрисой“ (liet. – kiekvienas protingas žmogus svajoja tapti aktore). Iš tiesų, Maskvos dydis ir žmonių gausa daugeliui Rusijos sostinės gyventojų yra atvirkščiai proporcinga jų saugumo jausmui. Teatro scena, kiek pastebėjau, daugeliui jų yra nepasiekiama svajonė, o kartu – ir savotiškas visų maskvietiškų svajonių simbolis. Bėda ta, kad su šia profesija susiję ir daug „pašalinių“ reiškinių.
Spektaklis „Аktrisy“ kalba apie tai, kas vyksta aktorės, pašventusios savo gyvenimą, vienų nuomone – šventai, kitų – šventvagiškai specialybei, galvoje. Mano vaidmuo spektaklyje leido ne tik būti įvykių sūkuryje, bet ir stebėti viską iš šono. Manau, kad pagrindinis spektaklio privalumas ir neabejotina vertybė yra tai, kad kiekviena mūsų ten turėjome galimybę įgyvendinti savo scenines svajones.
Galbūt todėl spektaklyje susitinka tokie netikėti ir spalvingi personažai, kaip šuo, karalius Lyras, klounas, policininkas, auklė – žudikė, begalvė Sonia ir dailininkas – dirigentas. Kelių kūrinių pagrindu sukurtas spektaklio siužetas po truputį veda gilyn į aktorės minčių ir emocijų raizginį.
Noras patikti, noras išreikšti žodžiais viduje siaučiantį vidinį nerimą; akistata su visais per aktorinę karjerą suvaidintais personažais, tikėjimas tuo, kas gražu akivaizdoje to, kad viskas baigsis; bandymas bent žingsneliu pasistūmėti arčiau „Eglutės“, kuri, įkūnydama visų svajones, masina, gąsdina, džiugina ir žudo savo tobulumu.
Smagu tai, kad „tragikomedija apie aktorės gyvenimą ir mirtį“ konservatyviai Maskvos publikai įspūdį paliko. Vieni jų vadino spektaklį „Teatru teatre“, kiti nieko nesuprato, bet dėkojo už patirtą stiprų įspūdį, treti vadino jį savo gyvenimo atspindžiu ir sakėsi nekantriai laukiantys tolesnių jo parodymų.
Man asmeniškai labiausiai patiko jausti tarp scenos ir publikos nuo pirmų scenų užsimezgusį ryšį. Kadangi spektaklyje vaidinu savotišką dirigentą, publikos reakcijas dažniausiai jaučiau nugara. Keista – net iki fizinio pojūčio kartais jautėsi ateinanti juoko banga ar nerimas, palaikymas ar pasipiktinimas personažo veiksmais.
Apsikeitimas mintimis ir jausmais, pasidalinimas, suvokimas, kad nesi vienas, pasitikėjimas, išvalymas ir išjudinimas – tai dalykai, kuriuos, mano nuomone, žmogus turėtų gauti atėjęs į teatrą. Nežinau, kaip kitiems, bet man „atrakinti“ šiuolaikinį teatrą ir pasitikėti tuo, kas vyksta scenoje, padeda muzika. Ritmas, akcentai, augimas kulminacijos link, tylos pauzės – spektaklis yra savotiškas muzikinis kūrinys, į kurio struktūrą žiūrovo vidinis pasaulis turi atsiliepti. Toks ryšys yra dovana tiek aktoriui, tiek režisieriui, tiek žiūrovui. Todėl labai laukiu, į ką „Аktrisy“ išaugs ateityje, kaip keisis su kiekvienu parodymu ir tyliai vis padėkoju likimui, už galimybę iš vidaus susidurti su muzikalia ir gyva teatro kūrybine virtuve ir tapti maža jo dalimi.
Artimiausi „Аktrisy“ spektakliai – lapkričio 13 ir 16 d. Maskvos Vs.Meyerholdo centre.