Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu: kanjonai ir svajonių skrydžiai

Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-10-26 16:01
Dveji metai JAV, Kalifornijoje, gerokai paveikė jos gyvenimą – į Lietuvą Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu grįžo subrendusi savo svajonių skrydžiams: išleido knygą „Atradus pasaulio kraštą“, sukūrė trumpo metražo filmą „Ne pasaka“, sėkmingai keliaujantį po kino festivalius, ir suplanavo tapti kino režisiere.

Kartais sapnuose ją aplanko ugningomis spalvomis trykštantys Didžiojo Kanjono vaizdai ir jausmas, kurį tebesinešioja širdyje: toks negailestingai persmelkiantis pasaulio grožis, nuo kurio didybės užgniaužia gerklę.

„Per televiziją matydama kanjonų vaizdus tarytum sustingstu: sustoja laikas, išnyksta kambario sienos, net nebegirdžiu vaikų. Dar kartą išgyvenu viską, ką ten patyriau: tai tarsi skrydis virš kasdienybės.“  Ir jis tęsiasi. Širdyje liko ir Paminklų slėnyje sutikto indėno akys, kuriose spindėjo ašaros dėl prarasto pasaulio ir jo dvasios, dėl to, kas išnyko ir niekada nebesugrįš.

Lietuvoje baigėte vadybos studijas, žurnalistikos magistrantūrą, gyvenimas bėgo taip, kaip turbūt tūkstančių kitų. Ir staiga...

Vyras, IT specialistas, turėjo išvykti į JAV stažuotis ir dirbti, tai ir aš – kartu. Aleksas – rumunas, su juo susipažinome dar studijų metais golfo klube netoli Čikagos: vieną vasarą išskridau į Ameriką padirbėti pagal „Work and Travel USA“ programą. Dirbome ten tokia smagi įvairiatautė studentų kompanija, vėliau draugystė su Aleksu tęsėsi, o po keleto metų susituokėme. Netrukus išvykome į Kaliforniją, apsistojome Santa Monikoje.

Gyvenome geroje vietoje, nes iš ten už poros valandų kelio galėjome atsidurti ir dykumoje, ir snieguotuose kalnuose, ir kanjonų tarpekliuose.

Vyras dirbo, o aš rašiau į Lietuvos spaudą politinėmis ir ekonominėmis temomis – tuo metu buvo pats ekonomikos krizės įkarštis, ir informacija iš JAV daug kam buvo įdomi. Gyvenome geroje vietoje, nes iš ten už poros valandų kelio galėjome atsidurti ir dykumoje, ir snieguotuose kalnuose, ir kanjonų tarpekliuose. Kiekvieną savaitgalį keliaudavome po nacionalinius parkus ir tiesiog nenorėjau leisti akimirkoms išnykti: ėmiau fotografuoti. Tuomet dar nemaniau, kad visa tai kada nors panaudosiu knygai.

Kelionių knygų, kelionių vadovų prileista tiek ir tiek. Nepagalvojote, kad braidote išbraidytais takais?

Grįžusi į Lietuvą draugams ir artimiesiems labai emocingai pasakodavau, ką mačiau dvylikoje JAV nacionalinių parkų, rodydavau nuotraukas. Pastebėjau, kad žmones labai veikia mano jausmai, potyriai, pojūčiai, kuriuos stengdavausi perteikti žodžiais. Pagalvojau – kodėl neparašius knygos tiems, kurie nori ne tik sužinoti, bet ir pajausti, išgyventi bent dalį tų stiprių mano įspūdžių: tą grožį, žavesį, jaudulį, net baimę, kai naktį paklysti absoliučioje tamsoje, tarsi patenki į pirmykštį būvį, kai bijai tykančio žvėries, kai vaizduotė atgamina girdėtus pasakojimus apie tos mistiškos vietos dvasias.

Ten patenki, sakytum, į kitą realybę, kur viskas atrodo įmanoma. Tą jausmą, o ne tik patarimus ar rekomendacijas ir norėjau perteikti, troškau pasidalyti tuo, kas man brangu. Jau po pirmos studentiškos kelionės į JAV pajutau, kad mane žavi amerikietiška kultūra. Ypač tuo, kad ten žmonės mandagesni ir jautresni vienas kitam. Na, net jei miestelio gatvėje su tavimi sveikinasi ir tau palinki geros dienos kad ir su dirbtine šypsena, tai tikrai pakelia nuotaiką. Pamenu, kartą mane nustebino pats paprasčiausias dalykas: automobiliu kilome į kalnus vingiuotu keliuku, pasijutau blogai ir vyro paprašiau stabtelti. Kol stovėjome, už mūsų vis sustodavo automobiliai, žmonės prieidavo ir siūlydavo pagalbą, nors buvau tik šiek tiek išbalusi...

Daugelis grįžę net iš labai įdomių egzotiškų kelionių gali tik numykti: „Buvo faina...“Jūs ir dabar, atrodo, spindite, tebesate apimta euforijos...

Manau, kad žmogus, turintis jautrią širdį, tiesiog negali likti abejingas gamtai. Tokia buvau nuo vaikystės. ..

Visą interviu skaitykite lapkričio mėnesio žurnale „Laima“.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai

Gerda Veličkienė / Projekto partnerio nuotr.

Reklama