Lietuvos valstybė švenčia nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Apie pusė Lietuvių sutinka šią šventę už Lietuvos ribų. Nekalbu vien apie tautiečius žiemojančius Tenerifėje, Balyje ar Pietų Amerikoje. Nekalbu vien apie lietuvaičius kalančius pinigus Jungtinėje Karalystėje ar Norvegijoje. Kalbu apie visus – milijonus žmonių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, kurie daugiau ar mažiau prisimena savo lietuviškas šaknis, šiaip ne taip šneka lietuviškai, vienaip ar kitaip tapatinasi su Lietuva.
Mes švęsim šimtmetį Bogotoje (17 d.) ir Sao Paule (18 d.), toli nuo Nemuno vingių, užšalusių marių ir šliaužiančio Gedimino kalno, tačiau tam tikra prasme irgi Lietuvoje, nes būsim su bendruomenėmis, kurios gyvena ir kuria Lietuvą svetur. Tokia čiut čiut kitokia Lietuva, nei Jūs pažįstat – netrukus pasidalinsime įspūdžiais.
Lietuva nėra vien valstybė. Juk visų pirma Lietuva yra žmonės, kurie nebūtinai fiziškai Lietuvoje, tačiau čia yra širdimi.
Taip pat, Lietuva ne vien valstybinis projektas – lietuvis ne vien tam, kad būtų darbo jėga ir mokėtų mokesčius. Jo patriotiškumas ir meilė tėvynei bei lietuviškai kultūrai nėra valstybinis turtas. Jam nebūtina turėti paso, kad žinotų, kas jis toks (nors tai aiškiai labai labai padėtų). Svarbu suprasti, kad lietuvybė, tas mūsų paveldėtas ir sunkiai apčiuopiamas pasididžiavimas, yra mūsų pačių turtas. Ką mes su juo toliau veiksime? Valstybinis projektas su savo žeme ir (beveik) funkcionuojančiu politiniu aparatu mus nuvedė iki taško, kuriame viskas toliau priklausys nuo mūsų pačių. Tikiu, kad seniausiai atėjo metas, pradėti galvoti apie XXI amžiaus Lietuvą. Koks turėtų būti įkvepiantis projektas kitam šimtmečiui?
Mane įkvepia Globalios Lietuvos vizija. Keturių, penkių ar dar daugiau milijonų dinamiškos bendruomenės, pasklidusios po visą pasaulį, vizija. Apie tokią Lietuvą aš svajoju, tačiau jos nesukurs valstybė, tik mes patys su valstybės pagalba.
Linkime Jums gražios šventės iš Lietuvos. Tik kiek kitokios – Tropikuose.