Kolumbijos lietuvis, buvusios muzikinės grupės „InCulto“ vokalistas, visuomenės veikėjas ir aktyvistas Jurgis Didžiulis šiandien jungia muziką su visuomeniniais reiškiniais ir kviečia prisiminti tikruosius žmonių poreikius.
Atlikėjas dalyvauja įvairiuose renginiuose, skaito pranešimus, skatina susiburti bei pajusti tai, ko šiandien labiausiai trūksta mūsų visuomenėje – bendrystės jausmą. Jurgis Didžiulis teigia, kad šiam pasauliui reikalinga žmonių evoliucija.
„Fizinė sveikata yra svarbu, tačiau dar svarbiau – psichologinė, ir tai, kaip jautiesi tarp kitų žmonių. Siekiu sukurti tokią erdvę, kur žmonės prisimintų, ką reiškia būti kartu. Turime išgyventi tam tikrą procesą ir nusiimti kaukes, nes vienaip ar kitaip esame žmonės su pamatiniais poreikiais“, – teigia Jurgis.
Esate visuomenininkas ir bendrystės puoselėtojas. Kada ir kaip susiformavo poreikis šioms vertybėms?
Manau, tai atsirado būtent iš to, kad esu užsienio lietuvis ir niekur nesijaučiau taip, kaip namuose. Nesakau, kad Kolumbijoje jaučiuosi ne savas, manau, net nereikia skirstyti bendruomeniškumo ir visuomeniškumo pagal teritorijas. Šiuo metu turime daug globalių problemų, todėl reikia mąstyti plačiau, o visoje šioje plotmėje, kur tik benukeliaučiau, visada jaučiau bendrystės trūkumą.
Iš tiesų, mes visi esame varomi poreikiais, kurie galbūt nebuvo išpildyti vaikystėje: jei tėvas ar motina tau skyrė per mažai meilės, tu nuolatos jos ieškosi vyrų ir moterų tarpe, jei namuose trūko pinigų, tau jie bus itin svarbūs ir reikalingi, jei trūko meniškos išraiškos, stengsiesi tai išpildyti suaugęs. Taip mes „užsikoduojame“, tačiau kuo greičiau mes išsiaiškinsime savo poreikius – ko mums trūko ir trūksta – tuo greičiau galėsime su savimi susigyventi ir suprasti savo vietą tarp kitų žmonių.
Galbūt įsitraukimas į muzikines grupes buvo savotiška šių poreikių paieškos forma? Juk grojant muzikai visi pasąmoningai jaučia bendrystę šokdami vienu ritmu, dainuodami tuos pačius žodžius.
Visų pirma, nelaikau savęs muzikantu, aš – muzikuojantis žmogus. Muzikantai studijuoja ir supranta muzikinę matematiką, o tuo tarpu aš vos moku skaityti gaidas (juokiasi). Kita vertus, gebu muzikuoti, o pati muzika man visada patiko kaip kalba, buvo įdomu, kokį poveikį ji turi žmonėms ir jų socialinei funkcijai. Galbūt todėl žaviuosi tokiais atlikėjais kaip Bob Dylan ar John Lennon, kurie muziką suvokia ne tik kaip garso takelio kūrimą, bet ir kaip būdą su ja pakeisti žmonijos mąstymą.
Prieš daugiau nei dešimt metų keliavau į Kubą ir ten pamačiau, kaip muzikantai keičia realybę meno pagalba. Po kelių metų tai įtraukiau į savo veiklą, pradėjau groti gatvėse, kviečiau žmones prisijungti prie muzikos. Prisipažinsiu, pradžioje jaučiausi nejaukiai, buvau susikaustęs, bet kai pajutau tą muzikos galią sujungti visumą ir paversti ją vienetu, tai tapo kaip narkotikas.
Jei pažvelgtume dešimt metų atgal, ir patys lietuviai buvo susikaustę, pavargę. Juk kaip tik tuo metu išgyvenome ekonominę krizę, kuri pakeitė ne vienos šeimos gyvenimą. Galbūt tada jų poreikiai visiškai skyrėsi nuo jūsų?
Akivaizdu, kaip taip. Tačiau nereikia žvelgti dešimt metų atgal, dar ir dabar žmonės plaukia paviršutiniška vaga, yra manipuliuojami pinigais ir marketingu. Kol nesame tam atsparūs, esame lengviausia auka. Sakau tai, kaip žmogus, kuris pats per visą tą perėjo. Pirkau „Adidas“ batus, klausiau dainas dėl draugų spaudimo ir visaip kitaip bandžiau tenkinti kitų primestus poreikius. Tikiu laisva valia, tačiau kai žmonės paragauja kažko daugiau ar brangiau, nebegali sustoti ir tai juos „užsupa“.
Džiaugiuosi tuo, kad būtent jaunoji karta supranta, jog laimės nerasi materialiniame pasaulyje. Tai, apie ką kalbu, senajai kartai gali pasirodyti šioks toks raganavimas. Bet pastebėkime, kad net ir darbuose didelę reikšmę turi žmogiškųjų išteklių atstovai, kurie sako, kad nereikia dirbti daugiau, reikia, kad žmogus būtų laimingas ir tada bus didesnis našumas. Jie atsakingi už komandos lipdymą, o tai taip pat yra bendrystės jausmo skatinamas.
Dabar aš kaip „žuvis taukuose“, nes pats dirbu su tokiomis įmonėmis bei organizacijomis. Nuostabu turėti galimybę muzikos pagalba sulipdyti vis daugiau žmonių, o ne vien groti dainą.
„Išlaisvinti“ žmones ir sukurti bendrystės jausmą muzikuojant gali ne kiekvienas. Galbūt naudojate tam tikrą techniką ar žinias?
Esu scenos žmogus, tačiau pagal profesiją esu politologas – turiu verslo ir vadybos magistro diplomą. Kaip ir minėjau, visada jaučiau poreikį bendruomeniškumui, todėl net mano magistrinis darbas buvo apie visuomenės jautrumą ir socialinę atsakomybę kaip galimybę. Teoriškai jau tada buvau susipažinęs su visuomenine inžinerija ar bendruomeniškumo auginimu, bet kol nepradėjau to naudoti praktiškai, tai buvo tik sąvokos. Manau, tai tas pats, kaip perskaityti automobilio instrukciją ir sėsti prie vairo. Teorijos neužtenka, todėl visos žinios atėjo praktiškai, dalyvaujant įvairiuose susibūrimuose, tokiuose festivaliuose, kaip „Burning Man“ ar „Rainbow Gathering“, pajaučiant bendruomeniškumo dvasią ir naudojant tam tikras technikas.
O kaip atradote šiuos festivalius? Juk minėti festivaliai – hipių bendruomenės dalis.
Iš tiesų, aš pats esu „užsimaskavęs hipis“ (juokiasi). Kai pradėjau susitikinėti su hipių bendruomene, pasijutau kaip namuose. Pirmas mūsų susidūrimas įvyko prieš penkerius metus, būtent „Rainbow Gathering“ festivalyje. Atsiradau ten visai netikėtai ir pajutau, kad čia yra tai, ko visą gyvenimą ieškojau. Verkiau ne kartą ir jaučiau kaip mano „operacinė sistema“ atsinaujina. Pajutau, kad šių žmonių vertybės sutampa su manosiomis ir tai buvo nerealus jausmas.
Labai svarbu lįsti į tokias erdves, nes tada pamatai save kitoje realybėje ir ją kuri kartu su kitais. Tai nėra kažkokia sekta, nors ir sektos naudoja tuos pačius dalykus, bet tai tik technikos. Vienaip ar kitaip, įvairios bendruomenės yra vertinamos kaip „smegenų plovimas“. Tačiau kartais mums pravartu tas smegenis „išsiplauti“ patiems.
Galbūt žmonės taptų laimingesni, jei bent vienai dienai prisijungtų prie hipių bendruomenės?
Mūsų visuomenėje yra labai daug paradigmų, dėl kurių mes dažnai negalime pasakyti žmogui „aš tave myliu“, nes iškart sulauksime klausimo „kodėl?“ ar net išgąsčio. Hipių bendruomenės žmonės tave myli vien dėl to, kad turi bambą. Ir tai yra nuostabu! Tačiau mes tam nepasiruošę.
Šiais laikais išgyvename unikalų momentą: dirbtinio intelekto gimimas, ekologinė krizė ir visuomeninė įtampa. Šiuo metu viskas yra labai trapu ir aš tikiu, kad meilė yra tas dalykas, kuris gali mus išgelbėti. Nekalbu apie meilę kaip įsimylėjimą, tačiau apie meilę, kaip apie kolektyvinę dvasią, empatiją ir užuojautą, susiejimą į vienetą ir laimę vienas dėl kito. Hipiai turi ypatingą sąsają su žmonėmis, tiki natūralia harmonija ir jie dėl to laimingesni.
Tuo tarpu mes gyvename industrializuotoje visuomenėje, kai žmogus tampa mašina: atsikelia, atlieka dirbus, eina miegoti, vėl atsikelia ir t.t. Tačiau kai žmogų visiškai pakeis dirbtinis intelektas, tada kils klausimas: galbūt gyvenimo tikslas nėra tik dirbti ir uždirbti? Ir labiausiai baugina tai, kad mes patys turime nuspręsti, kuo esame vertingi ir ką turime daryti. Yra žmonių, kurie paniškai bijo to klausimo, bet yra ir tokių, kurie jau pavargo ir yra pasiruošę nuspręsti.
Ar būtent „pavargusius“ žmones rugpjūčio 8 dieną kviesite į renginį „Community Culture Quickie“? Papasakokite apie tai plačiau.
„Community Culture Quickie“ (liet. bendruomeninis kultūros greitukas) pirmasis toks renginys, į kurį kviečiami norintys pajausti bendruomeniškumą ir puoselėti šiems laikams nebebūdingą žmogiškumą. Tai nebus muzikinis pasirodymas, nors jame bus muzikos, šokių ir judesio. Kalbėsime, bendrausime, vyks įvairios dirbtuvės ir visi kartu sukursime erdvę, kurioje žaisime utopiją. Tai bus vieta, kurioje patogiai jausis bet koks žmogus: hipis, metalistas ar bičas su kostiumu. Tikiu, kad žmonės iš šio renginio išeis su padidintu bendruomeniniu bei visuomeniniu jautrumu ir tai padės išjudinti jų sąmonę.