„Šis karantino laikotarpis atlikėjams ypač nelengvas. Daugeliui teko mokytis labiau skaičiuoti pajamas. Visgi esu linkęs akcentuoti pandemijos pliusus, o ne minusus“, – pozityvumo nestokoja muzikinėje laidoje „Dainuok su manim“ sutikęs dalyvauti ir į finalą patekęs dainininkas Jurgis Brūzga (36).
Šiuo metu jus galima pamatyti muzikiniame projekte. Kaip jaučiatės po pertraukos vėl grįžęs į sceną?
Faktas, kad šis laikas atlikėjams nėra lengvas, tad vėl stovėti ant scenos – didelė laimė. Tokio ilgo laikotarpio be koncertų, pasirodymų nesu turėjęs nuo vaikystės. Paskutinis mano viešas išėjimas dainuoti prieš šį projektą buvo spalio pabaigoje. Beveik pusę metų nesirodyti scenoje atlikėjui yra daug.
Vis dėlto įžvelgiate ir šviesiąją karantino pusę?
Taip, matau pliusų. Pastebiu, kad vieniems atlikėjams šis laikotarpis buvo itin sunkus, o kitiems – geras laikas kurti, užsidaryti studijoje. Džiaugiuosi, kad ir pats turiu studiją, tad galėjau daug laiko skirti kūrybai. Karantino laikotarpiu gimė nemažai naujų dainų. Kūrybinį impulsą duoda ir apmąstymai. O jiems šiuo laikotarpiu tikrai daugelis turėjome laiko.
Taigi aš irgi esu iš tų, kurie per karantiną įžvelgė ir pliusų. Anksčiau į studiją važiuodavau tada, kai pavykdavo nugvelbti laisvą valandėlę nuo koncertų, pasirodymų. Tos valandėlės buvo labai retos ir darbui studijoje laiko visada pritrūkdavo. O pastaruosius mėnesius galėjau laiką susiplanuoti taip, kaip norėjau.
Kita vertus, žinoma, kentėjo finansai. Abu su žmona esame atlikėjai, tad atsidūrėme vienodai sudėtingoje situacijoje. Teko gyventi iš visiško minimumo. To dar nebuvome patyrę – taip, kaip šiuo laikotarpiu, pinigų dar niekada neskaičiavome. Visgi nesiskundžiu, valgyti turime ką ir jokios tragedijos nėra.
Svarbiausius poreikius patenkiname. Be to, įžvelgiame ir gražiąją pusę – praleidome neįtikėtinai daug laiko vieni su kitais, be galo daug gražių akimirkų buvo su šeima. Esu linkęs labiau akcentuoti juos nei skųstis. Gyvenimas per tuos kelis mėnesius labai sulėtėjo, niekur nereikėjo skubėti.
Viena iš jūsų dukrų – pirmokė. Tikriausiai pirmos klasės kursą teko pasikartoti ir jums?
O taip, mokėmės drauge, pakaitomis su žmona (juokiasi). Bet mokytis namuose su tėvais vaikui nėra lengva. Namų aplinkoje blaško daugybė dalykų, o ir su tėvais juk galima elgtis laisviau nei su mokytoja. Tad, manau, iššūkių patyrė daugelis tėvų, kuriems reikėjo pasimokyti su atžalomis. Gerai, kad mums teko kartotis pirmos klasės kursą – kai dar viskas aišku (šypsosi).
Grįžkime prie dainų projekto. Kas jums dalyvaujant jame teikia daugiausia teigiamų emocijų?
Jau vien tai, kad po pertraukos dainuoji, yra gerai. Daug žmonių nematai, bet nors komisija sėdi (šypsosi). O ir projekto idėja yra labai graži. Per karantiną pastebėjau vieną dalyką – atlikėjai itin aktyviai dalyvauja konkurencinėje kovoje, tarsi vyktų kokios varžybos. Jei kas išleidžia naują dainą, tampa be galo svarbu, kiek perklausų ji sulaukia, kiek naujų sekėjų surenkama.
Konkuruojant įtampos neišvengsi, nes tada kiekvienas bando pasiekti maksimumą. Kad stengiamasi darbą padaryti kiek įmanoma geriau, viskas gerai, tik kartais atrodo, kad mes pamirštame esmę – patirti malonumą iš proceso. Juk muzikuoji, lipi ant scenos visų pirma dėl to, kad jauti begalinį džiaugsmą tai darydamas, o ne siekdamas pasivaržyti su kitais, gauti kažkokį prizą.
Mes kartais pamirštame, kad ne dėl taurės muzikuojame, bet dėl malonumo. Kurdami dažnai pametame pagrindinę idėją – kad turime susikoncentruoti į pačią kūrybą. O tada natūraliai ir pats rezultatas būna geras. Visgi, tikiu, karantino laikotarpis daugeliui padėjo grįžti prie esmės, neskubėti, nelėkti, o susitelkti į tai, kas svarbiausia, ir išgyventi proceso džiaugsmą.
Projektas „Dainuok su manim“ man tuo ir žavus, kad konkurencijos jame – minimaliai. Nors komisija skiria balus, bet nejaučiu dėl to įtampos, galime atsipalaidavę kurti ir bendrauti su kitais dalyviais, džiaugtis vieni kitų darbais.
Esate dalyvavęs ne viename televizijos projekte. Kuo naudinga tokia patirtis?
Manau, kad kiekvienas projektas duoda savitą patirtį. Visada svarbiausi – žmonės, komanda, bendras darbas. Dalyvaudamas „Muzikinėje kaukėje“, įgijau fantastiškos vaidybinės patirties – tai man buvo nauja. Dirbome ir su aktoriais. Atradau naujų savo spalvų, sužinojau tam tikrų dalykų, kurie labai naudingi scenoje.
Kitas projektas, kuriame pasisėmiau vertingos patirties, – nacionalinė „Eurovizijos“ atranka. Joje – milžiniškos techninės galimybės. Pasirodymą galėjai režisuoti taip, kaip norėjai, ir buvai tikras, kad menkiausia smulkmena bus parodyta. Kūrinį galima buvo pastiprinti papildomomis spalvomis, kitomis vizualinėmis priemonėmis. Po tokių projektų ir pats labai stipriai paaugi.
Taip pat dainuojate su kariuomenės bigbendu. Koks jausmas koncertuoti su tokiu dideliu kolektyvu?
Tai visai kitas pasaulis. Smagu vien tai, kad turiu galimybę koncertuoti su tokiu kolektyvu. Jei tiesiog sugalvočiau surinkti tiek žmonių į vieną vietą, būtų nelengva. Man labai pasisekė, kad galiu koncertuoti su profesionalais. O ir muzika man labai priimtina. Su kolektyvu esame dainavę Afganistane. Į tokią kelionę kelialapio juk nenusipirksi, vienas irgi neišsiruoši. Turėjau labai vertingą patirtį.
Prieš dešimt metų prisidėjote ir prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Menininkas ir griežta kariuomenės struktūra – suderinama?
Kai nori ir tai įdomu, viskas suderinama (šypsosi). Jeigu kažko nepavyktų suderinti, pasitraukčiau. Daug kas priklauso ir nuo požiūrio. Savanorių pajėgose stengiuosi daryti tai, kas reikalinga. Labai palaikau Lietuvos kariuomenę ir mums puikiai pavyksta bendradarbiauti. Žinoma, menininkų pasaulis yra daug laisvesnis. Pastarajame ir laiko samprata yra kitokia nei kariuomenėje, o joje viskas yra žymiai griežčiau. Dabar į laiką jau žiūriu kitaip.
Nemanau, kad į susitikimą ateiti penkiomis minutėmis vėliau yra gerai. Išmokau didesnės tvarkos, disciplinos, tapau punktualesnis. Kai važiuojame su kompanija koncertuoti, vieni kitų palaukiame ne penkias, o neretai ir daugiau minučių, o štai kariuomenėje niekas tavęs nelaukia nė minutės – tavo bėdos, jei pavėlavai. Suvokiau, kad pagarba laikui tolygi pagarbai žmogui. Tačiau lovos taip, kaip kariuomenėje, kasdien namuose nekloju (juokiasi).
Pakalbėkime apie šiltąjį sezoną, atostogas. Jau turite planų, kaip su šeima ilsėsitės?
Apie atostogas tikrai labai svajojame. Manau, visi jau namuose užsisėdėjome, tad galvojame, kaip kur nors ištrūkti. Tiesa, prieš karantiną baigėme statybas ir persikėlėme į naujus namus. Laimė, kad spėjome dar iki paskelbtų suvaržymų. Anksčiau gyvenome bute. Jei būtume likę jame, karantino laikotarpiu vaikams išsėdėti tarp keturių sienų būtų buvę ypač sunku.
O dabar galėjo laisvai ir po savo kiemelį palakstyti, nuo kalniuko pačiuožinėti. Tačiau net ir naujuose namuose per pandemiją tapo per ankšta. Pernelyg daug buities, kasdienis maisto gaminimas tikrai išvargino. Po kelis patiekalus per dieną tenka ruošti. Jei būtume tik dviese, nesuktume galvos, bet kai vaikai maži, tenka labiau pasukti galvą, ką valgyti.
Kuris iš judviejų dažniau sukasi prie puodų?
Žmona žymiai daugiau gamina. Aš dažniausiai ruošiu tik pusryčius, nes atsikeliu anksčiau. Taigi buitis tikrai jau pabodo. Vis dažniau pasvajojame ir apie pajūrį, kur yra žmonos tėvų sodyba. Anksčiau ir žiemą mėgdavome ten nuvažiuoti, bet siaučiant pandemijai jau seniai bebuvome kur nors nosis iškišę. Nors naujų namų sienos ir labai mielos, norisi bent trumpam ištrūkti ir pakeisti aplinką. Apie užsienio šalis kol kas minčių nekyla, nes situacija pasaulyje vis dar nestabili. Be to, auginant vaikus ant pečių gula dar daugiau atsakomybės.
Manau, ir Lietuvoje turime pakankamai gražių vietų, į kurias galime nuvažiuoti. O mūsų gamta tikrai fantastiška – kiek miškų turime! Tik džiaugtis ir mėgautis. Aišku, nemažai jau tų vietų aplankėme, norisi ilgesnio atitrūkimo nuo namų, ne savo ruošto maisto ir kitokio vaizdo pro langus (šypsosi).
Ko labiausiai norėtumėte palinkėti žmonėms šį pavasarį ir vasarą?
Svarbiausia – nežiūrėti į esamą situaciją liūdnai, labiausiai linkiu pastebėti ir tinkamai įvertinti dalykus, kurių anksčiau neturėjome. Skirkime daugiau laiko sau, kokybiškai leiskime laiką su pačiais artimiausiais šeimos nariais, pasimėgaukime lėtesniu gyvenimo būdu, prikaupkime jėgų iš gamtos.
Manau, greitai grįšime į spartesnio gyvenimo vėžes ir tą įsibėgėjusį traukinį bus sunku sustabdyti. Tad paieškokime kasdienių vidinių džiaugsmų savyje ir savo artimiausioje aplinkoje.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos ČIA.
