Jurga Valery ketvirto vaiko susilaukė 48-erių: „Brandi motinystė suteikia dar daugiau laimės“

Jurga Valery / Ramunė Janušė Photography nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-07-18 14:01
Tris vaikus užauginusi Jurga Valery ketvirtojo susilaukė būdama 48-erių. Šios motinystės ji nevadina vėlyva: „Tai brandi motinystė, kai iš širdies mėgaujiesi kiekviena akimirka ir dėkoji Aukščiausiajam už tokią dovaną.“

Ketvirtojo vaikelio susilaukėte praėjus dvidešimt šešeriems metams nuo pirmosios dukters gimimo. Ar aplinkiniai nesistebėjo, kad tokiame amžiuje nusprendėte turėti dar vieną atžalą?

Mano aplinkos žmonės, kurie gerai mane pažįsta, tikrai nesistebėjo. Visi žino, kokia energinga esu, koks mano būdas, kaip stipriai myliu vaikus ir kad moku su jais bendrauti. Be to, ištekėjau antrą kartą, tad aplinkiniai tik ir klausinėjo, kada susilauksime atžalos. Gal tik dėl tokio mano sprendimo keista buvo žmonėms, kurie manęs nepažįsta. Nors man jau greitai penkiasdešimt, jaučiuosi gerokai jaunesnė. Dažnai ir aplinkiniai, sužinoję, kiek man metų, labai nustemba.

Labai įdomi jūsų mažosios dukrytės atėjimo į šį pasaulį istorija. Galite ją papasakoti? 

Taip, pasidalinsiu – mergytė į šį pasaulį jau prašėsi gana seniai (šypsosi). Įdomu tai, kad dar prieš septynerius metus buvau numezgusi mažučius batukus mergaitei. Įdėjau nuotrauką į socialinį tinklą ir parašiau, kad šie batukai laukia savo šeimininkės, kuri sėdi ant debesies ir maskatuoja mažomis kojytėmis. O maždaug prieš penkerius metus maža mergaitė man pradėjo sapnuotis. Ėmiau rašyti ypatingus eilėraščius apie mergaitę, kuri brenda per rugius, neša duonelę.

Į galvą užklysdavo įvairių mistinių minčių. Negalėjau net paaiškinti, iš kur visa tai kildavo. Mergaitę sapnuodavau ne tik aš – ji pradėjo sapnuotis net ir mano draugėms. Jos pasakojo, kad sapnuose regi, kaip maitinu dukrytę, kaip mums gimsta mergaitė. Pati net jos vardą susapnavau. Visa tai vyko dar iki to laiko, kol pastojau. Mūsų dukrytei vasarą jau bus dveji metukai. Jos vardas Rugilė. 

Akivaizdu, kad nė akimirką nesudvejojote dėl ketvirto nėštumo? 

Nedvejojau. Žinoma, viena vertus, kadangi esu įgijusi medicinos sesers specialybę, dirbu sveikatos priežiūros srityje ir gerai išmanau žmogaus fiziologiją, suprantu, kad artėjant link penkiasdešimties biologinis moters laikrodis tiksi vis sparčiau. Tad prieš pastojant reikėjo šiek tiek sureguliuoti hormonų sistemą. Kita vertus, nuo mažens jaučiau, kad esu kitokia, šiek tiek kitomis akimis žvelgiu į pasaulį. Mano močiutė buvo žiniuonė, paliko įvairių užkalbėjimų. Gal dėl to mane ir lanko pranašiški sapnai, gyvenime vyksta daug įvairių stebuklų.

Laukdamasi Rugilės gyvenau tarp Lietuvos ir Norvegijos, kur dirbau slaugytoja. Teko dirbti naktimis, slaugiau net ir labai sunkius ligonius.

Jurga Valery / Ramunė Janušė Photography nuotr.
Jurga Valery / Ramunė Janušė Photography nuotr.

O kaip jūsų vyresnieji vaikai, kurie jau drauge nebegyvena, priėmė žinią, kad turės mažą sesutę? 

Visi trys vyresnieji vaikai kuria savo savarankišką gyvenimą, turi antrąsias puses. Jie beprotiškai laukė sesutės ir dabar ja labai džiaugiasi. Pamenu, su kokiu pasididžiavimu atžalos priėmė žinią, kad jų mama laukiasi dar vieno vaikelio. Žinoma, tai labai pamalonina. Vaikai prašė, kad pasakočiau visas smulkmenas apie nėštumą, praneščiau net apie menkiausią vaikučio krustelėjimą.

Kaip jautėtės laukdamasi?

Labai gerai. Laukdamasi Rugilės gyvenau tarp Lietuvos ir Norvegijos, kur dirbau slaugytoja. Teko dirbti naktimis, slaugiau net ir labai sunkius ligonius. Be to, dažnai skraidydavau į Lietuvą. Taigi tempo nemažinau. 

Ilgą laiką gyvenote Norvegijoje. Kurioje šalyje gimė jūsų vaikai? 

Mano pirmieji trys vaikai gimė Lietuvoje, tad ir Rugilę grįžau gimdyti į savo šalį. Todėl galėčiau palyginti, kokios gimdymo sąlygos buvo prieš dvidešimt kelerius metus ir dabar. Žinoma, daug kas pasikeitė. Visų pirma – požiūris į gimdyvę: atsirado daugiau empatijos, labiau atsižvelgiama į gimdančios moters poreikius. O sveikatos priežiūra, be abejo, geresnė Norvegijoje. Laukdamasi ten reguliariai lankydavausi pas medikus. Jaučiau didelį medicinos personalo rūpestį ir globą. Ir nė vienas medikas nenusistebėjo dėl mano amžiaus. Net genetinių tyrimų nebuvo būtina daryti – tik rekomenduojama juos atlikti. 

Norvegijoje pragyvenote daug metų. Jūsų vaikams joje patiko?

Mano vaikai ten neprigijo, tad jie pas mane ilgesnį laiką pabūdavo tik vasaros laikotarpiu, o paskui grįždavo į Lietuvą. Norvegijoje jiems pasirodė pernelyg nuobodu. Vaikai gyveno Lietuvoje su tėčiu, buityje daug padėdavo ir mano mama. Be to, ir pati dažnai skraidžiau į Vilnių – per mėnesį net ne po vieną kartą grįždavau namo.

Norvegija man irgi pasirodė šalta, tyli šalis, žmonės santūrūs, daugiau užsidarę savo namuose. Lietuvoje kur kas daugiau renginių, švenčių, mugių – to ten labai pasigesdavau. Norvegai – gamtos mylėtojai. Jų dažniausia pramoga – eiti pasivaikščioti į kalnus. Tiesa, gamta Norvegijoje labai graži, kraštovaizdžiai nuostabūs. 

Jurga Valery / Ramunė Janušė Photography nuotr.
Jurga Valery / Ramunė Janušė Photography nuotr.

Šiuo metu gyvenate Kretingoje. Ar ne per ankšta tokiame nedideliame miestelyje? 

Vaiką auginti nedideliame miestelyje yra labai patogu. Be to, mes gyvename vos 10 km nuo Palangos, tad dažnai būname prie jūros. Netoli ir Klaipėda – į ją neretai nuvažiuojame su vyru. Be to, ir Kretingos bendruomenė labai stipri, tik kol kas dar nespėjau į ją aktyviai įsilieti. Nuobodžiauti nėra kada.

O su kokiais džiaugsmais bei rūpesčiais susidūrėte augindama vaikus prieš daugiau nei dvidešimt metų ir su kokiais susiduriate dabar?

Pirmieji trys vaikai gimė vienas paskui kitą. Žinoma, buvo sunkiau. Augindami pirmuosius du, net ir sauskelnių neturėjome. Gerai pamenu, kai gimė pirmoji dukra, Lietuvoje buvo blokada, nebėgo šiltas vanduo, tai iššūkių buvo dar daugiau. O ir vystyklus reikėjo skalbti. Nebuvo taip lengva, kaip dabar. Iš kitos pusės, nebuvo ir jokių išmaniųjų prietaisų, jokių mobiliųjų telefonų, tad vaikai žaidimų patys prisigalvodavo – jų fantazija veikė kuo puikiausiai. Mažieji ištisai žaisdavo lauke, turėjo gausybę draugų. Su jais bendrauja iki šiol. Dabar, manau, ir santykiai tarp vaikų pasikeitę – jie nebe tokie šilti, nebėra tokie artimi vieni kitiems. 

Prieš dvidešimt kelerius metus, augindama tris vaikus, tikriausiai neturėjote tiek laiko pasidžiaugti maloniomis akimirkomis, kaip dabar su mažąja? 

Tiesa, tiek laiko mėgautis nebuvo. Be to, pamenu, jog labai norėjau, kad vaikai kuo greičiau užaugtų. O dabar stengiuosi išgyventi kiekvieną akimirką su savo mažąja. Noriu nepraleisti nė vieno dukrytės naujo žingsnio, išjausti drauge visas emocijas, pagauti kiekvieną mimiką. Nebeskubinu laiko. Jis dabar ypač brangus. 

Ar leidžia dukrytė naktimis išsimiegoti? 

Taip, neturėjau nė vienos bemiegės nakties. Na taip, naktimis dar ją maitinu, bet tai neišvargina. Jokių didelių rūpesčių neturiu. Kadangi nepervargstu, tiesiog mėgaujuosi kiekviena diena. Rugilės emocijos, tiriantis ypatingas žvilgsnis mus tiesiog nuginkluoja. Šis vaikas tikras stebuklas – dukrytė mane veda prie medžių, rodo, kad turime prie jų prisiglausti, paglostyti. Ir toliau stengsiuosi, kad kuo daugiau laiko drauge leistume gamtoje, matytume, kaip keičiasi metų laikai, kokie jie visi žavūs. 

Kaip galvojate, ar dabar Lietuvoje lengva auginti vaikus? 

Tikrai paprasta. Juk dabar yra tiek visokių pagalbos priemonių. Manau, didelio skirtumo nėra, ar vaiką augini Lietuvoje, ar kokioje užsienio šalyje. Ir tikrai nėra didelių išlaidų – su draugėmis keičiamės išaugtais vaikų drabužėliais, kitais būtinais daiktais. O ir namuose daiktų tada nereikia kaupti. Žmonės Lietuvoje tapo sąmoningi, daugeliui rūpi ekologija, gamtos išsaugojimas, tvarumas. 

Jurga Valery / Ramunė Janušė Photography nuotr.
Jurga Valery / Ramunė Janušė Photography nuotr.

Esate energinga, veikli moteris. Jau galvojate apie tai, ką veiksite Rugilei paaugus? 

Daug metų dirbau medicinos srityje, mačiau pačių įvairiausių ligonių – sergančių ir fiziškai, ir dvasiškai, tad jau norėčiau kitokio darbo, būtų smalsu išbandyti veiklą kitoje sferoje. Labai mėgstu rašyti eilėraščius. Būtų gerai plačiau išnaudoti ir pritaikyti šį talentą gyvenime. Bet kol kas, kol dukrytė maža, noriu kuo daugiau laiko praleisti su ja. Nors rudenį jau esu užrašiusi Rugilę į darželį – mergaitei labai norisi pabendrauti su kitais vaikais. O ir aš tada galėsiu save realizuoti kitose gyvenimo srityse. Esu pernelyg veikli, kad sėdėčiau tik namuose. 

Kaip jums atrodo, ar ne per anksti mūsų moterys save nurašo, aptingsta, nebenori siekti daugiau? 

Pastebiu, kad yra nemažai moterų, kurios, sulaukusios keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų, nebesijaučia patrauklios ir geidžiamos. Be reikalo! Juk tai toks gražus moters amžius. Žinoma, kad kiti žmonės taip apie mus galvotų, pačios turime jaustis patrauklios. Sutinku ir labai stiprių, savimi pasitikinčių vidutinio ir brandaus amžiaus moterų. Jos tiesiog spinduliuoja žavesiu, dažniausiai užsiima mėgstama veikla, kuria įdomius projektus ir, regis, visas gyvenimas dar joms prieš akis. Taigi nereikėtų savęs nurašyti per anksti, svarbu ieškoti sričių, kuriose būtų galima išreikšti save. 

O kokios yra Norvegijos moterys? 

Jos labai veiklios, stiprios, save mylinčios. Norvegės ypač aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, tik neskiria tiek daug dėmesio savo išvaizdai, kaip lietuvaitės. Bet iš norvegių mes tikrai galėtume pasimokyti pasitikėjimo savimi. Penkiasdešimtmetės net nepagalvoja apie tai, kad jų galėtų nepriimti į darbą dėl amžiaus.

Tokio ir vyresnio amžiaus moterys yra visada laukiamos darbo rinkoje, puikiai jaučiasi įvairiose darbovietėse, yra gerbiamos. Man labai patinka, kad Norvegijoje kiekvienas žmogus yra vertybė. Į visuomeninį gyvenimą labai sėkmingai integruojasi ir tie, kurie turi kokią nors negalią. Jie randa darbą ir gyvena visavertį gyvenimą. Mes dar tik einame to link. 

Jurga, gal norėtumėte ko nors palinkėti moterims, kurios brandžiame amžiuje svajoja apie motinystę, bet nesiryžta žengti tokio žingsnio? 

Remdamasi sava patirtimi, galėčiau pasakyti, kad jeigu širdyje jaučiate, jog esate pasirengusi tokiam žingsniui, tai ir nestabdykite savęs, įveikite visas vidines baimes. Brandžiame amžiuje į šeimą atėjęs vaikas – tikra dovana. Jis atneša į gyvenimą tiek džiaugsmo, kad norisi tik dėkoti už tai. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos ČIA.

Naujausi straipsniai