Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius: „Tuoktis vyresniame amžiuje – vertingiau“

Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.
Autorius: JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Publikuota: 2019-10-13 19:56
Daug kam buvo netikėta, kai po ketverių draugystės metų moterų lyderystės akademijos „Go Forward Academy“ įkūrėja ir vadovė, žurnalistė Jurga Tapinienė (42) ir bankininkas, buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, dabar – bendrovės „ConnectPay“ verslo vystymo vadovas Liutauras Varanavičius (49) nusprendė peržengti Vilniaus santuokų rūmų slenkstį. Jauniesiems kaip tik abejonių nekilo – jie jau spėjo patirti, ką reiškia būti kartu ir ligai, ir sunkumams ištikus. Dabar atėjo laikas laimei ir sėkmei.

Kokia jūsų pažinties istorija?

Jurga: Juokaujame, kad mus supažindino partija. Liutauras buvo liberalas, o aš prieš ankstesnius merų rinkimus kaip tik konsultavau viešųjų ryšių klausimais būsimą Vilniaus merą Remigijų Šimašių.

Liutauras: Jurgą man pristatė kaip viešųjų ryšių specialistę. Pirmas žvilgsnis buvo gan arogantiškas – jos į mane, mano – į ją. Visi mes, kurie kada nors ėjo aukštas pareigas, esame šiek tiek pasikėlę (juokiasi)...

Bet paskui radome daug bendro – mūsų požiūris į gyvenimą yra beveik identiškas, sutariame dėl vaikų auklėjimo, mėgstame keliauti, drauge leisti laisvalaikį. Svarbiausia, kad vienas kito nemokome, neauklėjame. Jeigu kuris nors neteisus, kitas gali tiesiai šviesiai pasakyti – darai nesąmonę. Per tuos ketverius metus nepamenu, dėl ko būtume rimtai apsipykę. Rietenos šeimoje nieko gero neduoda. Galų gale nebe tas amžius, kad dar turėtum vilties ir noro pakeisti kitą.

Jurga, jūsų biografijoje – santuoka su žurnalistu Andriumi Tapinu. Auginate du vaikus. Kaip klostėsi jūsų gyvenimas iki pažinties su Liutauru?

Jurga: Ištekėjusi aš buvau labai seniai, dar universitete, ir trumpai. O su vaikų tėčiu susituokę nebuvome, susilaukėme dviejų vaikų – sūnui dabar šešeri, dukrai – trylika. Bet jau kurį laiką gyvenau viena su vaikais ir buvau tikra, kad viską, kas svarbiausia, asmeniniame gyvenime jau patyriau. Kaip kiekvienai mamai, vaikai man yra prioritetas, todėl jokių naujų likimo vingių nelaukiau. Visas mano dėmesys buvo skirtas projektui „Go Forward“ – prieš penkerius metus pradėtas kaip laisvalaikio veikla, jis išaugo į rimtą moterų lyderystės projektą, kasmetę konferenciją ir akademiją, kur rengiami lyderystės mokymai moksleivėms.

Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.
Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.

Matote poreikį?

Jurga: Žinoma. Jeigu stebi atidžiau, pamatai, kad moterys labai dažnai diskriminuojamos arba pastatomos „į vietą“. Pavyzdžiui, vyrui niekada darbe nesako: „Na, berniuk, padaryk mums arbatos.“ Tačiau net kai visi susirenka lygūs, kavos paruošti dažniausiai siunčiama moteris. Jau nekalbu apie tai, kad moterų algos yra mažesnės bent 17 procentų. Net statistika rodo, kad aukštąjį išsilavinimą įgyja ir geresniais pažymiais mokslus paprastai baigia merginos, bet aukščiausiuose vadovų postuose jų gerokai mažiau. Atlikome tyrimą, kokia pagrindinė kliūtis moterų lyderystės kelyje. Paaiškėjo, kad tai – pasitikėjimo savimi stoka. Nustebsite, bet šeimą kaip trukdį daryti karjerą įvardijo ne tiek jau daug moterų. Lygiai taip pat iš savo patirties galiu pasakyti, šeima nėra joks trukdys: kaskart susilaukusi vaiko aš gana ilgam išeidavau motinystės atostogų. Buvau atsidavusi mama, mielai kepiau pyragus ir kasdien ruošiau sočias vakarienes. O kai ateidavo laikas grįžti į darbą, nė kiek nesijausdavau praradusi kompetenciją. Kaip tik atsirasdavo vis naujos veiklos, idėjų.

Būtent tada, grįžus po antro vaiko į darbus, ir kilo mintis, kad galime ne tik sėdėti ir dejuoti, bet ir žengti nors vieną kitą mažą žingsnelį, kad moterų diskriminacija ir atskirtis mažėtų. Pradėjome organizuoti nemokamus renginius moterims, kuriuose įvairių sričių lyderės pasakodavo apie savo patirtį – su kuo susidūrė, kaip sprendė problemas. Norinčiųjų pasiklausyti būdavo tiek, kad salėje netilpdavo. Vėliau pamatėme, kad nebeužtenka vien pasikalbėti ir išsiskirstyti. Taip atsirado „Go Forward“ akademija, joje aukštesnių klasių moksleivėms, gimnazistėms ir profesionalėms organizuojame lyderystės mokymus: nuo viešo kalbėjimo iki rinkodaros, nuo kūno kalbos iki projekto valdymo. Manau, tokie mokymai mergaičių gyvenime vėliau turės didelę įtaką. Kai mano dukra dar paūgės, tikrai norėsiu, kad lankytų, nes čia atsakoma į labai daug klausimų net apie santykius su mokytojais, tėvais, draugais. To reikia norint suformuoti vaiko vertybių, asmenybės stuburą. Savo vaikų nemokau, kad turi būti geresni už kitus, – jie turi būti savimi ir daryti tai, kuo tiki.

Liutaurai, jūsų biografijoje – bankininkystės aukštumos, vadovavimas Lietuvos futbolo federacijai, šeima ir trys vaikai. Svajonių gyvenimas!

Liutauras: Kai susipažinome su Jurga, svajonių jaunikiu manęs niekas nevadino – jau buvau išsiskyręs, nebe bankininkas ir nebe futbolo federacijos prezidentas. Turėjau Kaune butą, bet darbai daugiau vedė į Vilnių. O gal įprotis: juk dvylika metų, kuriuos vadovavau Futbolo federacijai, į Vilnių iš Kauno važinėjau beveik kasdien. Kiekvieną krūmą autostradoje atmintinai žinojau. Mano gyvenime daug didžiulių virsmų ir krizių vyko. Iš tikrųjų Jurga mane labai ištaškytą surinko...

Kai Vladimiras Romanovas man, tada 27 metų jaunuoliui, pasiūlė vadovauti ir sutvarkyti jam priklausantį Ūkio banką, normalus žmogus mano vietoje turbūt būtų atsisakęs. Dabar, turėdamas tokią patirtį, kitam tokiam dvidešimtmečiui tikrai patarčiau bėgti. Bet tuo metu man atrodė, kad viską įveiksiu. Lygiai taip pat, kai dar po kelerių metų pasakė, kad reikia gelbėti Lietuvos futbolą, – ėjome su komanda ir gelbėjome. O paskui, būdamas 39-erių, tapau UEFA vykdomojo komiteto nariu – va, čia tai kosmosas! Net „Vikipedijoje“ esu įrašytas kaip tuo metu jauniausias vykdomojo komiteto narys pasaulyje. Iki šiol turbūt nė vienas lietuvis sporto vadybininkas, net iš krepšinio pasaulio, nėra nieko panašaus pasiekęs. Tokios pareigos ir pasiekimai, žinoma, patenkina žmogiškąjį ego. Man atrodė, kad esu jau arti dangaus. O tada visi tie postai sugriuvo po kojomis ir realybė kirto itin skaudžiai. Iš Romanovo išėjau, kai jis pradėjo reikalauti daryti nesąmones, dėl kurių vėliau Ūkio bankas bankrutavo. Pasakiau, kad to nedarysiu. Man svarbiausia būti sąžiningam sau. Dėl to buvau išprašytas ir iš Futbolo federacijos. Už tai, kiek jėgų atidaviau keldamas Lietuvos futbolą, užsidirbau beisbolo lazda per galvą prie namų – kad nebandyčiau net kojos atgal kelti. Tie ketveri ar penkeri metai buvo juodžiausias periodas gyvenime. Per juos dar ir pats daug kvailų sprendimų priėmiau, susimečiau su tokiais žmonėmis, kurie tikrai nebuvo patys geriausi verslo partneriai. Praradau labai daug pinigų.

Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.
Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.

Kai pirmą kartą išgirdau grupės „Akvariumas“ dainą „Kankinasi“, pagaliau supratau, kas su manimi vyksta. Vyrų keturiasdešimtmečio krizė iš tiesų egzistuoja, tik kad pas mus apie tai nėra daug kalbama. Iš tikrųjų net nėra normalios psichologinės pagalbos. Vyrams, ypač daug pasiekusiems, ta krizė labai smarkiai kerta per galvą. Pradedi senti, matai, kad kūnas keičiasi, nebegali visko daryti taip pat greitai kaip seniau, pradedi ieškoti priežasčių. Ir, užuot supratęs, kad problema esi tu pats, imi keisti viską aplinkui: kas į vienuolyną išvažiuoja, kas piligrimų keliais išeina, kas skiriasi, kas darbus meta, gyvenimo būdą keičia...

Kaip save susirinkote iš naujo?

Liutauras: Viena didžiausių sėkmių, kad sutikau Jurgą. Ji man padėjo susigaudyti, daug ką sudėlioti į savo vietas, atrasti ramybę ir vėl pradėti daryti tai, ką geriausiai moku ir galiu. Atsikračiau labai daug neigiamų žmonių, kurie tokiu metu dažniausiai prie tavęs prisišlieja, ypač jei turi pinigų. Reikėjo laiko išsigryninti, kas yra tikri draugai.

Prieš trejus metus vėl grįžau prie bankinių reikalų. Pasiūlė partneriai iš Lietuvos, Izraelio ir Indijos bendrą projektą – sukurti banką. Kodėl gi ne? Jau pusantrų metų visai neblogai veikia elektroninių mokėjimų paslauga „ConnectPay“. Turime tikslą gauti banko licenciją. Bet į vadovus nebesiveržiu – esu partneris, konsultantas. Jau nebenoriu lipti ant bačkos. Pavargau. Per daug gyvenime ant jos lipau, per daug už tai gavau per galvą. Dabar man įdomiau iš tikrųjų kurti, o ne vien laurus prisiimti. Be to, kai su kone visais pasaulio sporto, verslo ar muzikos dievais esi bendravęs, mūsų kaimo gloria manęs jau nebežavi (juokiasi). Nebesinori jokių didelių pareigų. Gaila tik, kad pas mus iki šiol nėra vadinamosios mentorių sistemos. Tikrai turėčiau ką patarti ir perduoti, pavyzdžiui, jaunam verslininkui, bankininkui ar vadovui. Lietuvoje dabar labai daug organizacijų, kurias kuria jaunimas – nepatyręs jokių krizių, nesėkmių. Todėl atėjus sunkiems laikams jis dažnai pritrūksta energijos, drąsos ir patirties. Deja, jaunimas vyresnių neklauso, o vyresni gal nelabai pasitiki savimi.

Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.
Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.

Suprantu, kad asmeninės krizės turėjo įtakos ir jūsų pirmos šeimos griūčiai.

Liutauras: Taip, kai esi jaunas, renkiesi žmogų pagal tos akimirkos kriterijus. Normalu, kad per penkiolika metų ir tas žmogus kitoks tampa, ir tu pasikeiti. Visa laimė, kad su pirma žmona išsiskyrėme gražiuoju. Todėl trys mano ir du Jurgos vaikai puikiai sutaria tarpusavyje, mes jų net neskirstome – sakome, kad iš viso turime penkis vaikus. Mano vyriausiems sūnums jau virš dvidešimt, dukrai – trylika.

Jurga: Kadangi mūsų su Liutauru mergaitėms po trylika, yra geros draugės. Kol mano mažylis sūnus dar lankė darželį ir piešdavo šeimą, auklėtojos stebėdavosi: nesuprantame, kiek čia pas jus žmonių šeimoje? Liutauras ekspresyvus, emocingas, domisi ir jaunimo gyvenimu – ir filmus naujausius, ir muzikos grupes žino, net vaikams pasiūlo, todėl maniškiams labai įdomu su juo.

Liutauras: Jurgos vaikai priėmė mane normaliai, nes nesistengiu užimti jų tėvo vietos. Esu jiems draugas.

Mums pavyko sukurti tokius santykius, kad net atostogauti galime visi kartu. Ne kartą esame keliomis mašinomis iškeliavę: mes su Jurga, trys mažieji, du mano vyresnieji sūnūs su savo merginomis. Kartais kompanijoje būna ir Jurgos vaikų tėvas su savo drauge, ji, beje, Jurgą pagrimuoja svarbioms progoms (juokiasi). O mano vyresnieji sūnūs buvo mūsų su Jurga vestuvių liudininkai – manau, tai daug pasako! Tačiau tai yra visiškai normalūs santykiai, kai žmonės po skyrybų išlieka žmonėmis. Dėl vaikų. Aš pats užaugau be tėvo, o mano brolio tėvas po skyrybų daugiau niekada jo neaplankė. Prisiekiau sau, kad niekada taip nesielgsiu, – du suaugę žmonės privalo susitarti dėl vaikų, kuriuos sukūrė.

Kai atrodė, kad viskas klostosi puikiai, Jurga staiga atsidūrė per plauką nuo mirties: galvos smegenų aneurizma, kai išsiplėtusi kraujagyslė plyšta ir kraujas užlieja smegenis.

Jurga: Šitos ligos negali nei nuspėti, nei nujausti. Nevaikščiosi juk šiaip sau profilaktiškai šviestis galvos. Buvau absoliučiai sveikas žmogus, grįžome po atostogų, ir kitą dieną pokštelėjo! Galvą skaudėjo siaubingai, atrodė, lyg kas nors peiliu badytų. O mes dar kelias dienas pradelsėme, kol patekome pas vieną gydytoją, paskui pas kitą. Kai neurologė pamatė, kad mane jau net pykina nuo skausmo, nei sėdėti, nei vaikščioti negaliu, skubiai išsiuntė į Santariškes. Iš priimamojo atsidūriau tiesiai reanimacijoje.

Liutauras: Pasak gydytojų, trečdalis žmonių nuo aneurizmos miršta iš karto, trečdalis – per operaciją ir tik trečdalis išgyvena. Kai išgirsti tokius skaičius... Juo labiau kad Jurgos atvejis buvo sudėtingas. Aneurizmos gydymo būdai yra du: paprastasis, kai atveriama kaukolė ir sąvaržėle užspaudžiama kraujagyslė. Kitas variantas – kai kraujagyslė yra išvešėjusi ir jos taip lengvai neužspausi: reikia stentą – specialų vamzdelį – per koją nuvesti iki galvos, kad kraujas tekėtų per jį. Tokių operacijų pasaulyje dar nedaug atlikta, Lietuvoje – apskritai vienetai. Įsivaizduokite, laikas eina, o Jurgai net tos sudėtingos operacijos negali daryti, nes ligoninė neturi vamzdelių. Žiema, pūga, lėktuvai neskrenda, užtruko kelias dienas, kol vamzdelius iš Belgijos atgabeno.

Atvirai pasakius, aš kosmose buvau tą savaitę. Gerai ir neprisimenu visko: bėgi, darai, ką reikia, meldiesi, žadi viską, kad tik būtų gerai... Baisiausia – atsisveikinti su žmogumi, kai jis vežamas į operacinę. Baisus yra laukimas operacijos metu. Bet nuo šiol aš kartosiu: Lietuvos gydytojai yra nuostabūs. Tas jaunas, trisdešimt kelerių metų daktaras, kuris apie šį gydymo būdą pasakoja visuose simpoziumuose, kuris prieš operaciją skaipu tarėsi su pasaulio geriausiais chirurgais, o po operacijos praėjus kelioms dienoms šį projektą jau pristatė Bazelyje ir visas pasaulis aptarinėjo, – tas gydytojas man visiems laikams liks arti Dievo!

Ar liga pagreitino judviejų vestuves?

Liutauras: Vedybos jau buvo suplanuotos, nes kasmet Naujųjų išvakarėse rašome savo planus ateinantiems metams. O po dviejų savaičių ištiko ta aneurizma. Bet ji nei pagreitino, nei pristabdė norą susituokti, gal tik buvo papildomas signalas.

Jurga: Beje, kai atsidūriau ligoninėje, Liutauras dar nebuvo sutuoktinis ir negalėjo už mane jokių dokumentų pasirašyti, net informacijos apie mane gauti. Liutauras toks jau yra – aišku, pateko visur, bet įstatymiškai tai būtų neįmanoma. Galbūt tai kiek sustiprino pasiryžimą tuoktis.

Bet mes visai nenorėjome sureikšminti paties vestuvių fakto, juk tai – tik parašų sudėjimas. Maniau, po visko nueisime su vaikais į Halės turgų ir papietausime. Bet, aišku, atsirado mamų ir draugų faktorius – tai kaip čia mes nedalyvausime? Teko rezervuoti didesnį restorano kiemelį ir atšvęsti. Draugams kvietimuose specialiai užrašėme „Paskutinės Jurgos ir Liutauro vestuvės“. Kai tekėjau pirmą kartą – dvidešimties ar dvidešimt vienų, tai labiau priminė vaikų žaidimą, nes dar visiškai neišmanai, kas yra gyvenimas. Sakyčiau, kad tekėti būnant vyresniam yra vertingiau ir tokios santuokos, man atrodo, tvaresnės, nes esi jau daugiau patyręs, geriau žinai, kas tau tinka, kas ne. Jau nebedarai kompromisų su savimi ir renkiesi tik tai, ko tikrai nori.

Liutauras: Tokie dalykai kaip ligos ar skausmingos patirtys leidžia stipriau pajusti, kad gyvenimas nėra ilgas ir garantuotas – jis gali net po akimirkos nutrūkti. Išmoksti gyventi ta diena, daugiau kreipti vienas į kitą dėmesį.

Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.
Jurga Tapinienė ir Liutauras Varanavičius / M. Cechanovičiaus nuotr.

Jurga: Pamenu, gulėdama ligoninėje galvojau, kad žmonės prieš mirtį dažnai apmąsto savo gyvenimą, rašo vaikams laiškus. Bet man buvo taip ramu – nieko nenorėjau rašyti ir negalvojau apie nieką blogo. Man atrodo, optimizmas labai padeda išgyventi ir sveikti. Užtat dabar visada sakau: kai gali pavalgyti, pavalgyk – nepraleisk tokio šanso. Nepraleisk jokio malonaus momento. Busdama po narkozės dar operacinėje pradėjau angliškai užsisakyti maistą. Girdžiu, kaip anesteziologas sako: „Galite lietuviškai kalbėti.“ „Jūs suprantate lietuviškai?“ – nustebau dar iki galo nepabudusi, nes mačiau save sėdinčią Italijos kavinukėje ir užsisakančią maistą. Savaitę buvau nevalgiusi.

Daug kas manęs klausia, ar liga ko nors išmokė. Anksčiau sakydavau, kad ne. Nes ir anksčiau aplinkui buvo labai daug puikių žmonių, turėjau mėgstamą veiklą ir puikią šeimą. Bet neseniai perskaičiau Giedriaus Drukteinio interviu – kaip jis po sunkios ligos kapstosi, apie jo emocinę būklę. Pagalvojau, gal ir prasminga apie tai kalbėti. Iš ligoninės tikrai išeini fiziškai pastatytas ant kojų. Bet psichologiškai esi labai sutrikęs. Pavyzdžiui, man liepė nueiti pas kardiologą: nuėjau pas puikų, o jis sako – nežinau, ką patarti, nesusidūrėme su tokiais atvejais. Kito gydytojo klausiu: ar galėsiu skristi lėktuvu? Sako – pabandyk ir žinosi. Suprantama, nes žinių ir tyrimų apie šią ligą dar nėra daug. Taigi, pirmas pusmetis po operacijos buvo gan lėtas – nemiga, baimė, pradžioje net vaikščioti sekėsi sunkiai, svaigo galva, negalėjau jokio fizinio krūvio imtis. Tada Liūtas rado padrąsinimą: Drakonų motinai iš „Game of Thrones“ – aktorei Emiliai Clarke – aneurizma buvo du kartus. Išgyveno ji, išgyvensiu ir aš. Vis dėlto manau, kad žmogaus sveikatos pagrindas yra optimizmas ir meilė.

Liutauras: Iš esmės kiekvienas stresą, spaudimą keliantis dalykas Jurgai dabar yra pavojingas. Bet kad ją tai nors kiek pamokytų (juokiasi)... Užtat aš pasižadėjau sau, kad kas tris mėnesius duosiu kraujo. O kai mano kolektyvas – visi trisdešimt kolegų – nuėjo ir mūsų su Jurga vestuvių proga davė kraujo, tai buvo geriausia vestuvinė dovana.

Naujausi straipsniai