Jurga Lago. Apie senų bobų nukvakimą

Jurga Lago / Asmeninio albumo nuotr.
Jurga Lago / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2017-03-26 08:01
AA

​​​​​​​Pusė Senamiesčio, visas Naujamiestis ir šiaip visas Vilnius pavasariui įsibėgėjant vėl apsišarvuoja pastoliais, po gatves pabyra statybininkai, o visi santechnikai, elektrikai ir visokio plauko dailidės vėl tampa nesukalbamais, svarbiais veikėjais.

Kaimynystėje vyksta net du remontai – vieną butuką gelbsti garbaus amžiaus moteris, grįžusi į mažutį Vilnių iš milžinės Čikagos – SENATVEI GENANT NAMO, kitą – penkiais laipteliais žemiau esantį – jauna veikli šeimynėlė, smagiai iš širdies viską griaunanti ir vežanti neįtikėtinų proporcijų kalnus šiukšlių iš, rodos, tokios mažutės erdvės. Garbiajai poniai Elenai netgi šiek tiek padėjau, nes turiu vertingos patirties kalbinti mūsų statybininkus...

„Nu neskambinėk man į darbą, blet. Ot nervuoji, kiek kartų sakiau“.

– Ar imsitės šito darbo? – klausiu trijų vyrų, vaikštinėjančių žinovų veidais po ponios butą.

– Hmm... čia bus žeuriai brangiai.

– Nes šeimininkė sena?

– Ne, nes amerikonka. Nu ir miesto centras. Jo. Todėl. Kada padarysime? Nu per du mėnesiukus... Oi, ne, mes sąskaitų faktūrų nerašome. Sakėme, kad esame įmonė? Nu jo... čia per telefoną.

Elena svarsto – vyrai jai patinka... SUSITARTI IR SUTAUPYTI su tokiais galima, sako.
Tada dar ateina toks žavus elektrikas su profesionalo kombinezonu ir seksualiu užrašu „Makita“ ant pilvo. Vos susišneku ir iš pradžių galvoju, kad gal koks užsienietis, bet kai ima rėkti per telefoną: „Nu neskambinėk man į darbą, blet. Ot nervuoji, kiek kartų sakiau“, palinguoja galvą ir sako: „Ai, čia žmona... Čia, žinok, DAUG DARBO, nelabai norėčiau imtis, savaitės mano būna užimtos, o savaitgaliais aš nedirbu, važiuoju žvejoti...“

Ilgų ramių žiemos mėnesių kaip nebūta – aplink žmonės kaip skruzdėlės bruzda: jaunoji šeimynėlė jau tempia namo visokias santechnikos modernybes, kalnus plytelių, kibirėlius dažų ir sofų, spintų bei kėdžių katalogus. Kažkas man neseniai leptelėjo, kad „lietuvis be remonto yra nelaimingas“, ir, reikia pripažinti, tiesos gramelis čia yra... Vieną rytą ponia Elena ima mane už parankės, vedasi į kiemą ir baksnoja piršteliu į šiukšlių konteinerius:

– Ar matai?

– Ką?

– Tie jaunuoliai, penkiais laiptais žemiau gyvenantys, lupa iš savo buto ąžuolinį parketą! Meta jį velniop, negaliu ramiai žiūrėti.

– RAMINKITĖS, ELENA. Jų butas, jie daro, ką nori. Be to, jie abu buhalteriai, suskaičiavo, kad senas parketas jiems neapsimoka, – juokiuosi.

– Vyyyyrai! – šaukia ponia Elena.

Linguodami galvas, statybininkai jau velka senąjį parketą į Elenos butą. Atgal, tik penkiais laiptais aukščiau...

Po poros dienų taip pat nuo konteinerio parvelkami žali glazūruoti kokliai – beveik visa senovinė krosnis, bronzinis karnizas ir senas senutėlis praustuvas. Tobulai sovietinis, poniai Elenai atrodo. Jos statybininkai vaiposi ir man merkia akį – amerikonė labai taupi, o gal, nu žinai, IŠ ESMĖS nukvakusi… Bet darbas vyksta, vyrai sukasi, dienos ilgėja. Abiejų butų durys jau naujos, o ir langai žiūri į pasaulį šviesiomis spindinčiomis akimis!

Vieną vakarą, kai tik saulė apšvietė Vilnių ir pavasaris jau KAIP REIKIANT stumtelėjo sniego krūveles tolyn į kiemo gilumą, išgirdau ginčą.

– Pirkite! Jums parduosiu, – pyksta ponia Elena.

– Čia MŪSŲ TURTAS, – baisisi jaunieji buhalteriai.

– Bet jūs jį išmetėt!

– Bet iš mūsų buto...

– O aš IŠGELBĖJAU!

– Mes išnešėm, o dabar norime parsinešti...

– Pirkite, – tvirtai laikosi savo ponia Elena. – Ir, žinokite, man atrodo, kad tie daiktai jūsų ruošiamai sanitarinei stočiai netiktų...

– Jūs... – buhalteriams trūksta žodžių, – mes darome normalų euroremontą!

– O man bus gerai ir taip, be visokių naujienų.

– Tie sovietiniai daiktai vis tiek yra mūsų.

– Ne. Namas žydų statybos. Jie realiai buvo žydų, paskui sovietų, paskui jūsų, o dabar mano...

Visi trys statybininkai stovi tarpduryje, o jų akys plečiasi, didėja kaip žiedžiamos lėkštės. Klausosi išsižioję ponios Elenos ir, rodos, akyse matau ponią kylant jų vertinimo skale per penkis laiptelius – iki pat aukščiausių aukštumų – ir tą dieną senų bobų nukvakimas iš esmės tampa ginčytinu klausimu.