„Čia be ryšio, tik Rytų Europoje taip elgiamės“, – sakau, bet mano kaimynas vis tiek ploja garsiausiai. Vos tik lėktuvas paliečia žemę, pasigirsta keli nedrąsūs aplodismentai, o mano kelionės draugas ir jo gražuolė šešiametė anūkė Sofi juos tiesiog užveda, – po akimirkos visas lėktuvas, skridęs iš Paryžiaus į Vilnių, ūžia nuo plojimų. Aš apsikabinu rankinę ir parodų katalogus.
– Kam ploti? – murmu. – Pilotai dirba savo darbą...
– O mes nedirbam, todėl plojam! Mes skrendam aplankyti lietuviškos močiutės, ar ne, Sofi? Ploti lėktuve yra geriausia kelionės dalis, relax! – Tomas linksmai mirkteli. Jis tikras prancūzas, bet gerai kalba angliškai ir visada santūriai šypsosi. Aplink tamsias akis susimetusios juoko raukšlelės niekada nedingsta, o žili plaukai atrodo tarsi perukas. Ne todėl, kad jų tiek daug, tiesiog Tomas visada TOKS GYVAS, kad labiausiai jam tiktų paaugliškas žodis – hiperaktyvus. Jis geras mūsų šeimos bičiulis ir kolega – subtilus meno kritikas ir griežtas profesorius, dėstantis tai Paryžiaus, tai Madrido, tai velniai žino kokiame universitete, o, gyvenimui pajuokavus, dabar tiesiog veža Sofi pas močiutę. Į Vilnių. Į Šeškinę... Trumpų atostogų, kol į pavasarėjančią Lietuvos sostinę iš Paryžiaus jos pasiimti atvyks mama...
– Pas Valeriją, – linkteli Sofi. – Ji keps man žagarėlių.
– Pasiilgai močiutės?
– Oui. Ji niekada neturi laiko pas mus atvažiuoti, nes jai daug pamokų!
– Oho, tavo močiutė mokinė?
– Ne comprennent pas! Ji muzikos dėstytoja! – Sofi žiūri į mane reikšmingai ir dedasi savo kuprinę – zuikį. – Netiki? Ji parašė muzikos vadovėlį!
– Aišku, tikiu. Mano močiutės vardas irgi buvo Valerija...
Ji laukia atvykimo salėje. Neaukšta pagyvenusi moteris storais akinukais, pasipuošusi tamsiu paltu, su skarele ant kaklo. Santūriai šypsosi ir moja mums, kaip moka tik TIKRI MUZIKOS MOKYTOJAI. Vis pamatome ją, kai atsiveria Exit durys. Sofi ir Tomas triukšmauja. Jie abu juokiasi taip, kad dviejų metrų spinduliu esantys žmonės irgi ima šypsotis. Tomas pasakoja anūkei, kur skrydžio metu buvo mūsų lagaminai. Prastai kalbu prancūziškai, bet mažajai, atrodo, labai juokinga. Žmonės būriuojasi aplink bėgantį lagaminų taką, netelpa, stumdosi.
– Tas Vilniaus oro uostas toks mažas, neįmanoma, – sakau, bet Tomui atrodo, kad mūsų oro uostas yra incroyable ir kad nieko nėra geresnio pasaulyje, kaip nedideli JAUKŪS oro uostai! Gerai pagalvojus, manau, jis yra visiškai teisus.
– Katinėli, Sofija! – močiutė pagaliau stipriai suspaudžia anūkę. – Tu vėl paaugai!
– Oui! Aš daug valgau, bet lėktuve nebuvo maisto!
– Vaje… ką aš su ja darysiu? – tamsta mokytoja susirūpinusi žvilgteli į mane. – Pamaitinti Sofiją man tikras galvos skausmas...
– Suprantu, – linkteliu galvą.
– Pernai mano dukters šeima dar valgė žuvį...
– Ne, mano tėvai žuvies nevalgė. Aš valgiau, – čiauška Sofi, – bet lėktuve viskas buvo su mėsa. Nieko vegetariško!
– Namuose kepsiu bulvinių blynų...
Tomas apsistos viešbutyje. Senamiestyje. Apžiūrės Vilnių, pavakarieniaus pas mane rytoj ir išskris – dvi dienos Lietuvos! Puikus planas! O bulviniai blynai šiandien vakarienei yra magnifique! Valerija susijaudina – ji, nedrąsiai rinkdama prancūziškus žodžius, tikslinasi, ar Tomas „tikrai nėra pavargęs, gal jis geriau nuvyktų į restoraną? Paskui tiesiai į lovą, nes grius negyvas po kelionės?“...
Mandagus taksistas veža mus į Šeškus. Sofi prilipusi prie lango. Valerija muistosi. Jos neramus žvilgsnis įsmeigtas į taksometrą.
– Mokėsiu aš, – sakau.
– Ne, aš pati...
– Jūs kepsit blynus.
– Neplanavau, kad Tomas pas mane užeis. Pati supranti... Mūsų liftas... Laiptinė...
– Tomas protingas...
Šeškai. Taksi sustoja prie pat įėjimo (nors tokie įėjimai nevadinami „įėjimais“, jie turi savo tikrąjį pavadinimą – „padjezdas“). Kova su Valerija, bet sumoku aš. Laiptinė verta jautraus fotografo ar operatoriaus akies, tačiau jos neužtektų, nes čia svarbus ir kvapas, ir garsai. Užsiveriančiomis durimis liftas apžioja mūsų ketvertuką ir girgždėdamas velka aukštyn. Sofi akys didelės it lėkštės, ji laikosi močiutės rankos. Tomas atidžiai stebi savo batus.
67 butas. Ruda dirbtine oda apkaltos durys, rodos, pačios magiškai atsidaro, vos Valerija jas paliečia. Aš ir Sofi nusiauname. Tomas, šeimininkei liepus, įžirglioja su batais į nedidukę, beveik tuščią svetainę – nerta staltiesėle apdengtas mažas apsilaupęs stalelis, sofa, pianinas ir TYLA. Sofi stebi per langą pamažu tolumoje užsidegančius miesto žiburius.
– Einu kepti blynų, sėskitės, – Valerija parodo į sofą.
– Ji... – Tomas įsmeigia į mane akis.
– Muzikos dėstytoja. Konservatorijoje. Taip, Tomai, puiki muzikos dėstytoja.
– Oui. Aš žinau. Man visi pasakojo, bet ji tokia... Bet jūs tokie... Bet gal geriau... – jis vis tiek šypsosi. Žiūri į pianiną ir staiga susizgrimba – Valerijai reikia pagalbos virtuvėje!
– Tomai, sėdėk, ten du stovintys ir gaminantys žmonės netelpa, – sumurmu, – virtuvė mažulytė.
– Tik sėdintys, – Sofija klesteli ant sofos. – Tik sėdintys telpa virtuvėje. Kaip lėktuve?
– Kaip lėktuve.
– Va todėl jūs ir bijote ploti lėktuvuose... – Tomas irgi žiūri per langą.