Jurga Lago. Apie aksominius baldus

Jurga Lago / Pauliaus Zaborskio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-09-03 21:32
– Aš? – R išplečia savo rudas gražias akis ir žiūri į mane nemirksėdama. – Aš negaliu skubėti, nes tuomet niekur nespėsiu!

– Na taip... Liko pusvalandis...

– Kai tik imu skubėti, visada visur pavėluoju, nes apsirengiu bet ką, visada ką nors užmirštu, palieku įjungtą šviesą koridoriuje ir tenka grįžti... Kai neskubu, gyvenimas teka sklandžiai, o renginiai visuomet vėluoja, nes ten visi skubantys kelia daug erzelio ir aš ateinu dažniausiai laiku, – šypsosi, tepa rankas kremu.

Pauliaus Zaborskio nuotr.
Pauliaus Zaborskio nuotr.

Ir tai yra gryniausia tiesa, nes mano bičiulė R viena gyvena nuostabiame Afrikos prisiminimais apkabinėtame Naujamiesčio bute, pro kurio langus atsiveria tokia Vilniaus panorama, kad gali gerti kavą visą dieną ir nė akimirkos nebus nuobodu. Tarsi to dar būtų maža, ji turi balkoną su staleliu ir VIENA antikvarine aksomine kėde. Ant stalelio puikuojasi senovinė peleninė, nes R rūko. Ji yra iš tų pavojingai, elegantiškai rūkančių moterų, šalia kurių atsidūręs nejučia pagalvoji: jeigu rūkyčiau, ir mano gyvenimas būtų va toks – kaip lengvas cigaretės dūmas, kaip pilka neskubri rudens diena, nesureikšminanti nieko – nei problemų, nei džiaugsmo, ramiai tekanti nuo rytinės kavos iki vakaro konjako.

Su R susipažinome prieš kelerius metus, kai ji atvyko dirbti į Ispanijos ambasadą. Kažkokiame renginyje abi stovėjome greta ir nusišypsojome viena kitai, matyt. Ji buvo vienas tų netikėtų atradimų gyvenime, kurie su metais darosi vis labiau neįmanomi: nebėra VIETOS naujiems draugams, nebėra laiko, nebėra to naivaus žavesio, kai sutiktu nepažįstamu žmogumi nuoširdžiai domiesi... Bet R nuo pirmos akimirkos privertė ja domėtis, nes jai „reikėjo parūkyti“, ir, išėjusios į kiemelį, nebeišsiskyrėme – susitikdavome beveik kas savaitę pietų, skambindavome viena kitai, kartais eidavome pasivaikščioti į Vingio parką.

– Kai niekur nebespėji, visada gali EITI Į TEATRĄ, – R mirkteli. – Aš rimtai neturiu laiko. – Bet teatre tau jo duoda!

– Kai tau bus šešiasdešimt, Jurga, tu irgi niekur neskubėsi.

– Mano mama skuba.

– Tavo mama jauna šešiasdešimtmetė, o aš ne. Aš esu tikrai pagyvenusi, nebesusigaudanti elektronikoje ir virtualiuose procesuose, seno kirpimo, tradicinė šešiasdešimtmetė. Skubėjimas man visada turi griaunančios jėgos, destruktyvumo ir skubant gyvenimas greičiau praeina, o man liko mažai – turiu taupyti gyvenimą ir negaliu kaip jūs, lietuviai, daug lakstyti. Supranti?

– Hmm...

– Čia pas jus labai daug vietos – miškų, pievų – ir mažai žmonių, todėl galite lėkti, įsibėgėti. Gal aš irgi lėkčiau, jeigu būčiau gimusi tokiame gražiame, žaliame krašte, – juokiasi ir lėtai lakuojasi nagus, – be to, manęs niekas niekada neskubino, o tas, kuris pabandė, – nuskubėjo vienas!

– Bet gyvenote kartu dešimt metų...

– Taip. Stengėmės, bet aš pavargau ir tradiciškai pagalvojau, kad gyvenimas trumpas. Pasibučiavome, aš turėjau raudonojo Marqués de Cáceres ir išsiskyrėme. Jis, žinok, yra vyno ir visokių gerų, gurmaniškų dalykų žinovas, o aš ne. Mano ex visada turėjo puikų skonį. Išsiskyrėme seniai... Likome draugais. Vienatvė moteriai, žinok, yra patogi, kaip minkštas aksominis fotelis!

Retai pas R užeinu, nes aš niekada neturiu laiko, tačiau, vos pravėrus duris, peržengus jos namų slenkstį, laikas sustoja ir R stebuklingu, tik jai vienai žinomu būdu įklijuoja į mano dieną kokias dvi papildomas valandas! Telefonas susigėsta ir liaujasi skambėti, maistas gaminasi ilgai ir leidžia „įsigerti kiekvienam prieskoniui“, o arbata geriama TVARKINGAI – vis užplikant tą pačią... Išėjusi vėl neriu to the real life, kur visos moterys skuba, nes: vaikai, darbai, namai ir sodai, grožio salonai, vyrai arba noras ką nors susirasti įsuka į tokį greitą gyvenimo ritmą, kad nebeskaičiuojame valandų, tik dienas, tik mėnesius, o kai ir šie išsenka, nusiperkame naują kalendorių... Skubėjimas, pastebėjau, tvyro ore vos žengus pirmąjį žingsnį Vilniaus oro uoste.

– Kai niekur nebespėji, visada gali EITI Į TEATRĄ, – R mirkteli.

– Aš rimtai neturiu laiko.

– Bet teatre tau jo duoda!

– Šiandien niekas nieko už dyką neduoda.

– Na, gerai, tuomet tu nusiperki. Teatre pasodina tave į minkštą aksominę kėdę ir tu gauni laiko: pabūti su savimi, šalia kitų, pažiūrėti spektaklį, o jeigu nepatinka – užsimerkti ir pabūti tamsoje, uodžiant šalia sėdinčių damų kvepalus...

– O vyras namuose su vaikais?

– Taip. Būtinai vyras. Ne auklė kokia...

– Kodėl?

– Tokia viena iš pagrindinių laimingo šeimyninio gyvenimo taisyklių: teatre sėdinčios pasikvepinusios moterys išjungia mobiliuosius. Negali mąstyti apie problemas, nes trukdo muzika, o ir kalbantys aktoriai, ir scenoje vykstantis veiksmas. Per pertrauką – ramiai geri arbatą ir, vakarui įsibėgėjus, jau po spektaklio pamiršti įsijungti mobilųjį. Čia taisyklė, supranti?

– Taip.

– Svarbi, bet ne pati svarbiausia. Pagrindinę laimingos moters gyvenimo taisyklę sužinojau, kai man buvo apie trisdešimt penkerius.

– Bijau, kad aš jos iki šiol galiu nežinoti.

– Pagrindinė laimingo žmogaus taisyklė gyvenime, žinok, yra paprasta – po spektaklio tikrai nėra ko lėkti strimgalviais namo, kaip akis išdegus. VISADA REIKIA STENGTIS GRAKŠČIAIS ŽINGSNELIAIS EITI NAMŲ LINK, bet niekada nepamiršti, kad pakeliui yra prancūziškas restoranėlis ir arbatinė. Jeigu tokio nepasitaiko, vadinasi – pasirinkai ne tą gyvenimo kelią ir visuomet galima paieškoti kito, – R širdingai juokiasi...

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai